Vadovai, atrodytų, privalo žino viską. Jie turi spręsti iškilusias krizes, jų rankose atsakomybė turėti visus atsakymus, priimti geriausius sprendimus. Tačiau dr. Dalius Misiūnas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius sako, kad visažinystės era eina į pabaigą. Ji sekina ir nebeįkvepia, o ištarti žodžiai „aš nežinau“  yra būtina sąlyga tobulėjimui, vedanti naujų patirčių, beribių žinių ir mokymosi pasaulį.

Interviu metu dr. Dalius Misiūnas dalijasi savo asmenine kelione link drąsos pripažinti, kad visko žinoti neįmanoma, pasakoja apie savo ir kitų vadovų didžiausias baimes bei atskleidžia, kokiose srityse ir pats šiandien ieško atsakymų.  

Daliau, vadovo rolė Jums teko ganėtinai anksti. Ar galėtumėte prisiminti savo pirmuosius žingsnius vadovo amplua – esate lyderis iš prigimties ar visgi tai buvo iššūkių, bandymų ir klaidų kupina kelionė?

Vadovauti patyrusiai komandai pradėjau turėdamas pusantrų metų darbo patirties, o didelės įmonės CEO tapau 33-jų. Pradžia tikrai nebuvo savaime suprantama, o ir klaidų buvo tikrai nemažai. Visgi, turėjau labai daug motyvacijos ir noro mokytis – tai ir padėjo įsivažiuoti. Atsakymų ieškojau visur – knygose, straipsniuose, klausdamas labiau patyrusių vadovų. Be to, visais atvejais stengiausi išlaikyti tvirtą vertybinį pagrindą ir nuoseklumą. Studijų metais daug keliavau ir supratau, kad nesvarbu kuriame pasaulio krašte esi, tavo reputacija ir patikimumas visuomet yra svarbiausia.

Ar galima sakyti, kad šiandien jau viską žinote, o gal žinoti visko ir neįmanoma?

Niekada nesijaučiau, kad viską žinau, greičiau atvirkščiai. Bet visada žinojau, kad viską galima išmokti. Pagrindinis vadovo darbas yra priimti sprendimus, kurie visų pirma susiję su verslo ateitimi, o ateities tiksliai nuspėti negali niekas. Taigi, vadovo darbas yra skaityti aplinkos signalus ir sujungti taškus tam, kad jo priimami sprendimai padidintų šansus laimėti ateityje. Kuo anksčiau pamatysi signalus ir kuo platesnį paveikslą pavyks susidėlioti jungiant taškus, tuo didesnė sėkmės tikimybė.

Sakote, kad visų atsakymų turėti neįmanoma, tačiau, dažnas vadovas vis dar nedrįsta sau ir komandai pripažinti nežinantis teisingo sprendimo. Kodėl neretam lyderiui ištarti „nežinau“ iki šiol yra taip sunku?

Manau, kad dažnai patys vadovai įsijaučia į superžmonių rolę ir graužia save už tai, kad visko nežino. Žinoma, nesiūlau nuolatos kartoti „nežinau“, bet „viską žinoti“ era jau baigėsi, nes visko žinoti neįmanoma, ypač dabartiniame neapibrėžtume. Ją pakeitė „viską išmokti“ era. Pripažinti, kad nežinai visko, reikia drąsos. Tačiau tai atsiperka, nes pasakius „nežinau“, galima pratęsti „bet galiu išmokti“.

Vadovo baimė nežinoti dažnai lydima ir nuogąstavimo priimti neteisingą sprendimą. Kodėl sprendimo priėmimas yra daug sunkesnė atsakomybė nei daugeliui atrodo iš pirmo žvilgsnio?

Sprendimai dėl ateities nėra formulė, kur tereikia sudėti visas dedamąsias ir gausi teisingą atsakymą. Šioje lygtyje yra daugiau nežinomųjų. Vadovas niekada neturi 100% informacijos sprendimui priimti. Tačiau jis gali nuolatos mokytis, suprasti ir ieškoti. Tikiu, kad daugelis vadovų, kaip ir aš, yra nuolatiniame ieškojimo procese. Tai kelia stresą. Tačiau ar tas stresas ugdys ir stiprins, ar vargins – jau kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Aš renkuosi pirmąjį, tačiau kartais neišvengiu ir antrojo. Ko labiausiai bijau aš? Nuvilti komandą.

O ką matote kituose vadovuose - su kokiomis baimėmis jie dažniausiai susiduria?

Kai kurie bijo nebūti geriausiais komandoje. Aš ir pats karjeros pradžioje norėjau nuolat įrodinėti, kad nusipelnau vadovo rolės. Visgi, to įrodymo reikėjo tik man pačiam. Kiti bijo padaryti lemtingą klaidą, todėl bando žaisti saugiai. Treti bijo nepatikti. Tai, visų pirma, kelia stresą jiems patiems. Be to, kenčia ir organizacija bei verslas.

Jūsų nuomone, vadovas turi nebijoti būti netobulas – nežinoti, klausti, klysti?

Tobulybės siekimas yra spąstai. Tobula tolygu be klaidų. O klaidų išvengti galima tik nieko nedarant. Klaidos yra eksperimentų rezultatai, atsakymai į klausimus, pamokos, kurias svarbu pasiimti ateičiai. Žinoma, jeigu klaidos kartojasi, tai jau nėra gerai. Kai vadovas savo pavyzdžiu nuosekliai demonstruoja, jog drąsiai bando, ieško ir mokosi, jis neturi dėl ko pergyventi.

O kaip į klaidas žiūrėjote anksčiau ir kaip dabar?

Laikui bėgant ir kaupiantis patirčiai, noras pasiekti gerą rezultatą ir bandyti naujus dalykus užaugino toleranciją klaidoms. Verslas yra apie rizikos prisiėmimą, o klaidos yra sėkmės kaina. Visgi, tai priklauso ir nuo konteksto. Esu buvęs situacijoje, kuomet svarbių suinteresuotų šalių (pvz. akcininkų) tolerancija klaidai buvo minimali. Tais atvejais prisimindavau patarlę: devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk.

Interviu metu minėjote, kad pripažinimas, jog visko žinojimo era baigėsi, o atsakymų kėlimas sukuria galimybes viską išmokti. Kokiose srityse šiandien dar pats turite klausimų ir norėtumėte patobulėti?

Pagrindinis ir nuolatinis klausimas – kaip padėti kitiems žmonėms tapti geresniais? Tikiu, kad geras vadovas turi lemtingą įtaką organizacijos ir verslo sėkmei, todėl verta į tai investuoti. Asmeniškai man viena iš konkretesnių sričių, kur noriu tapti geresniu – grįžtamasis ryšys. Kita – kantrybė.

Šiuo metu, kaip niekad, jaučiu norą mokytis naujų dalykų. Ir dabartinė aplinka tam yra tobula. Konkrečios sritys – tvarumas ir skaitmenizacija – gilinuosi į tai, kaip šios globalios tendencijos daro įtaką verslo strategijai ir valdysenai tiek didžiosiose korporacijose, tiek startuoliuose.

Turėdamas dabartines žinias, kokį patarimą šiandien duotumėte sau karjeros pradžioje?

Mažiau galvoti, kad kiti žino daugiau ir todėl gali geriau padaryti vieną ar kitą dalyką. Viską galima išmokti, o mokymasis prasideda nuo pripažinimo, kad nežinai. Mokymosi lenktynėse visi turime lygias galimybes.

Duosiu realų pavyzdį iš savo studijų laikų. Viena mano draugė, dabar sėkminga mokslininkė fizikė, o tuo metu doktorantūros studentė, vakarėlio metu pasakė: „Aš irgi galiu iškepti skanų pyragą, tik dar nežinau kaip“. Nors tada buvo daug juoko, dažnai prisimenu šią frazę kuomet galvoju apie motyvaciją mokytis.