„Manau, kad ateityje bosai išnyks“, - sako dr. Dalius Misiūnas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius. Keičiantis pasauliui, darbo kultūrai ir pačiam darbuotojui, bosai ir jų metodai tampa tiesiog nebeaktualūs. Tačiau nestabilioje ir greitai besikeičiančioje aplinkoje auga lyderių poreikis – vadovų, gebančių nubrėžti kryptį ir padėti savo komandai eiti į priekį. Pašnekovas pastebi, kad po pandemijos vis daugiau vadovų sutinka, kad lyderystės reikia mokytis, mat pasauliniai iššūkiai daugeliui atvėrė akis, jog lyderiu ne gimstama, o tampama.

Dr. D. Misiūnas interviu metu atskleidžia tendencijas, kodėl pasauliui nebereikia bosų, kodėl lyderis ne visuomet turi titulą, o vadovas neturi būti geras specialistas.

Daliau, Jūsų nuomone, boso ir lyderio sąvokos – tapačios ar reiškia skirtingus dalykus?

Pradėkime nuo „boso“ sąvokos, pas mus atkeliavusios iš už Atlanto. Šis žodis yra siejamas su olandišku žodžiu „baas“, kuris reiškia „šeimininkas“. Amerikoje, 19-to amžiaus viduryje, žodžiu „bosas“ siekta pakeisti sąvoką „šeimininkas“ ir taip atsikratyti sąsajos su vergija. Tuo tarpu žodis „lyderis“ kildinamas iš senosios anglų k. žodžio „lædan“, kuris reiškia „vedantis į priekį”.

Boso ir vadovo sąvokos gali būti tapatinamos, visgi sąsajos su „šeimininko“ reikšme ją daro vis mažiau patrauklią ir rečiau naudojamą. Boso sąvoka kartais naudojama ir kaip lyderio sinonimas, tačiau pastaruoju metu matoma aiški tendencija akcentuoti lyderystės svarbą, o boso sąvokos atsisakyti.

Kokios yra svarbiausios gero lyderio savybės?

Yra daugybė knygų, įrašų socialinėje medijoje ir informacijos kituose šaltiniuose apie tai, kas yra geras lyderis. Manau, svarbu, kad kiekvienas sau turėtume aiškų atsakymą, ką laikome gera lyderyste. Man asmeniškai du svarbiausi su lyderyste susiję žodžiai yra drąsa ir atsakomybė.

Jūsų nuomone, bosu būti lengviau nei lyderiu ar atvirkščiai?

Priklauso nuo situacijos. Kartais manome, kad galios pozicija, kuomet jaučiamės galį nurodinėti kitiems, yra lengvesnė. Visgi, tai tik trumpalaikis įspūdis. Be abejo, yra kritinių situacijų, kurios reikalauja stipresnio „vadovo“ režimo -  tikslaus ir aiškaus koordinavimo. Bet būti vien bosu yra netvaru. 

Daliau, ar geras vadovas visuomet turi būti geras specialistas? Kitaip tariant, ar aukščiausia pozicija organizacijoje turi būti užsitarnaujama kylant karjeros laiptais, o gal vadovo pareigos specialisto žinių nereikalauja?

Stereotipas, kad geras vadovas turi būti geriausias specialistas, jau yra gerokai pasenęs. Kai kuriose srityse jis vis dar gajus, tačiau daugelyje organizacijų pagrindinis dėmesys yra teikiamas vadovo lyderystės įgūdžiams, o ne specialybės žinioms. Vadovas yra profesija. Vadovavimas yra pagrindinis ir vienintelis darbas, reikalaujantis maksimalios koncentracijos iš žmogaus, prisiimančio atsakomybę už komandą ar organizaciją. Vadovo darbas nėra lengvas, tačiau labai įdomus.

Ar lyderis visuomet turi užimti vadovaujamas pareigas? O galbūt kartais tikrieji įkvėpėjai ir komandos vedliai ne visuomet nešioja šiuos titulus?

Dažnai pasitaiko atvejų, kuomet tikrieji lyderiai organizacijose neužima vadovaujančių pareigų, o neeilinės situacijos metu lyderystės imasi žmonės, kurie iki tol nebuvo matomi kaip lyderiai. Visa tai tik įrodo, kad lyderystė nėra įgimta ar susijusi su formalia pozicija.

Daliau, keičiantis pasauliui, keičiasi ir šiuolaikinės kartos supratimas apie darbo kultūrą, darbo pobūdį ir formą. Šiandieniniam žmogui vadovo pozicija vis dar patraukli?

Drįstu teigti, kad vadovo darbas tampa vis sudėtingesnis. Iš dalies dėl to, kad keičiasi darbo rinka ir mūsų visų santykis su darbu – dalis žmonių renkasi dirbti savarankiškai, laisviau reguliuoti darbui skiriamą laiką, daugiau dėmesio skirti kitiems poreikiams. Vadovo darbas yra „all in“, kas reikalauja visiško atsidavimo organizacijai. Besikeičiantis darbo suvokimas, didėjantis aplinkos neapibrėžtumas, nesibaigiančios krizės vadovo darbą daro vis sunkesniu. Tam reikia pasiryžti.

O kaip tapti vadovu, kurio komandos niekas nenori palikti?

Mano nuomone, šiandien žmonės ieško komandų ir organizacijų, kuriose visų pirma galėtų augti ir tobulėti. Iš vadovo jie nori mokytis, gauti dėmesio bei jausti, kad atsižvelgiama į jų individualius poreikius. Ne mažiau svarbus ir vadovo gebėjimas atskleisti darbo prasmę bei perteikti viziją.

Lyderystė įgimta ar jos reikia mokytis, rodos, populiarumo neprarandanti diskusijų tema. Jūs nuolat bendraujate su vadovais, tad ar galite pasidalinti, kurią pusę labiau linkę palaikyti Lietuvos lyderiai?

Prieš pandemiją sutikau nemažai vadovų, kurie tikėjo, kad jiems jau nebereikia mokytis, jie žino viską, todėl gali nebent kitus pamokyti. Dabar tokių vadovų jau nesigirdi... Mano nuomone, galima išskirti du pagrindinius vadovų tipus – tuos, kurie gilinasi į verslą ir tuos, kurie prioritetą teikia organizacijai. Pirmieji lyderystę labiau suvokia per verslo sėkmę. Antrieji – per komandos sėkmę. Ir tie, ir tie gali būti labai sėkmingi. Visgi, aš labiau tikiu tuo, kad lyderis yra sėkmingas tiek, kiek sėkmingi žmonės aplink jį. Todėl lyderystės ugdymas yra nuolatinis vadovo darbas.

Daliau, iš to, ką matote, ateityje bus daugiau bosų ar daugiau lyderių?

Manau, kad ateityje bosai tiesiog išnyks...