Pasitikėjimas savimi yra būtina savybė, vadovui padedanti pasiekti užsibrėžtus tikslus, nebijoti rizikuoti, imtis sudėtingų projektų ir tikėti savo pergale iššūkių kupinoje aplinkoje. Tačiau nuolat patiriama sėkmė ir galios pojūtis neretai gali tapti arogantiškos lyderystės (angl. k. Hubristic Leadership) priežastimi.

Vadovo pozicija priimama su atsakomybe atlaikyti įtampą, stresą, nuolatinį spaudimą dirbti efektyviau, greičiau ir sėkmingiau. Tuo pačiu ji suteikia prestižo pojūtį, galios jausmą, suformuoja įdėmiai klausančių ir kiekvieną judesį sekančių sekėjų ratą. Tačiau galia neretai apsvaigina vadovus, priverčia juos jaustis nepažeidžiamais ir tapti arogantiškais.

Arogantiški lyderiai pasižymi per dideliu pasitikėjimu savimi, priimdami strateginius sprendimus jie dažnai ignoruoja aplinkinių ekspertų ir komandos narių patarimus, kritiką, perspėjimus, vadovaujasi asmeninėmis ambicijomis. Arogantiški lyderiai svarbiausiu išminties šaltiniu laiko savo žinias ir asmeninę patirtį, o konsultacijas su kitais vertina kaip laiko švaistymą. Įspūdingi planai, kuriuose stinga adekvataus rizikos įvertinimo, neretai patiria nesėkmę ir tampa organizacijos patirtos finansinės žalos priežastimi. Arogancija, per didelis pasitikėjimas savimi, išdidumas ir grįžtamojo ryšio ignoravimas yra visa griaunanti jėga lyderystėje.

Arogantiška lyderystė yra viena iš esminių mano tyrinėjamų sričių, kuria susidomėjau siekdama išsiaiškinti du dalykus – kaip tokią lyderystės formą atpažinti ir kaip ją sušvelninti. Nagrinėdama šią temą gilinuosi į lyderių kalbos lingvistiką ir ieškau ryšio tarp vadovo žodyno ir arogantiškos lyderystės. Gauti duomenys rodo, kad arogantiški vadovai dažniau savo kalboje vartoja asmeninius įvardžius, veiksmažodžius, stiprius neiginius, jie dažniau pasitelkia su atlygiu, pinigais ir galia susijusias sąvokas, jų tonas užtikrintesnis nei lyderių, kurių vadovavimo stilius nėra arogantiškas. Stebint lyderio kalbą ir jos pokyčius galima atpažinti, kada vadovas vis labiau koncentruojasi į savo asmeninę naudą ir ambicijas bei imtis prevencijos metodų.

Per dešimt Londone praleistų metų, kurių metu dirbau su dideliais verslo analitikos projektais, skirtais itin sėkmingomis bei į „Fortune 500“ sąrašą patekusiomis įmonėmis, teko susidurti su ne vienu atveju, kuomet arogantiška lyderystė sunaikino organizacijos vertybes bei sukėlė milžinišką darbuotojų pasipriešinimą. Mačiau atvejus, kuomet lyderiai priėmė sprendimus remdamiesi tik savo nuomone ir anksčiau patirtos sėkmės gairėmis vietoje to, kad įvertintų dabartines aplinkybes, kontekstą ir faktus.

Norint suvaldyti savo ego bei augančią aroganciją, labai svarbi vadovo vidinė refleksija ir supratimas, jog organizacijos vertę kuria ne tik vadovas, tačiau organizacijos darbuotojai. Taigi įmonės sėkmė yra bendrų pastangų padarinys. Visų antra, reikėtų stebėti savo kalbą. Kai kasdienėje retorikoje atsiranda daugiau „aš“ bei „mano pasiekimai“, negu „mūsų komandos dėka“, reikėtų susirūpinti. Galiausiai, pastebint jog vadovo arogancija didėja, aplinkiniai turėtų nebijoti duoti vadovui konstruktyvų grįžtamąjį ryšį bei atkreipti vadovo dėmesį į elgseną, žodžius ar veiksmus rodančius aroganciją ar nepagarbą kitiems.

Nėra vieno teisingo būdo, kaip būti geru lyderiu, tačiau, esu įsitikinusi, kad sėkmingas vadovas turi būti vizionierius, nuolatos galvoti apie ateitį, jis turi įkvėpti ir motyvuoti savo komandą dirbti drauge siekiamos idėjos link. Tam reikalingos tokios kompetencijos, kaip sąžiningumas, atvirumas ir pasitikėjimas savimi. Nes lyderystė yra nuolatinė balanso paieška tarp pasitikėjimo savimi ir perdėto tikrumo, tarp praktiškumo ir vizijos, tarp arogancijos ir nuolankumo.