Kasmet apie dešimt Europos studentų pagal specialų Japonijos kvietimą išvyksta lankyti šalį, kuri dažnai vadinama uždara ir konservatyvi. Tikslas – iš vidaus pamatyti šios valstybės verslą, švietimo sistemą, tradicijas. Iš Lietuvos keliavusi Brigita Kavaliauskaitė pasakoja ne tik apie verslo ir darbo kultūroje iki šiol galiojančias taisykles, bet ir apie pokyčius. Japonijoje daugėja tarptautinių įmonių, valdžia skatina darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, o verslininkai žvalgosi užsienio talentų.

Kaip pasitaikė proga išvykti į Japoniją?

Galimybė išvykti pasitaikė gana netikėtai, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetui pasiūlius jam atstovauti ir dalyvauti nacionaliniame konkurse rungiantis su kitais Lietuvos universitetais. Visgi, laimėtojas, kuriam buvo patikėta atsakomybė reprezentuoti Lietuvą, galėjo būti tik vienas. Dėl noro dalyvauti nesudvejojau nei akimirkos, galimybė atrodė nepakartojama, tik galbūt ne visada tikėjau, jog man gali pasisekti. Įdomu ir tai, jog Japonijos ambasada Lietuvoje išsirinko savo studentus-favoritus, tačiau finalinį verdiktą priėmė „JICE“ (Japan International Cooperation Center) organizacijos atstovai Japonijoje.

Kaip teigia organizatoriai, „MIRAI“ projektu yra siekiama pagilinti dalyvių supratimą apie Japoniją ir jos politiką, skatinti abipusį supratimą ir taip sukurti pagrindą būsimai draugystei ir bendradarbiavimui tarp Japonijos ir kitų šalių.

Ką studijuojate? Ar kelionėje galėjote kaip nors pritaikyti studijų patirtį?

Esu baigusi tarptautinio verslo ir komunikacijos studijas, o šiuo metu studijuoju tarptautinės rinkodaros ir vadybos magistrą. Džiaugiuos, jog abiejose akademinėse kelionėse mane lydėjo ir lydi ISM universitetas. Japonijoje nuolat tiek su kitais dalyviais, tiek su įmonių atstovais dalinomės savo studijų patirtimis, švietimo sistemos niuansais, o kartu turėjome būti aktyvūs, užduoti klausimus lankomų institucijų ir organizacijų atstovams. Neišvengiamai jutau studijų naudą, nemažai dalykų jau buvo girdėti. Pavyzdžiui, kaip tik praėjusį semestrą turėjau įmonių finansų dalyką, kuris leido geriau suprasti lankomo „Tokyo Stock Exchange“ biuro veiklą. Taip pat prieš išvykstant į Japoniją pas dr. Virginiją Poškutę mokiausi apie mikroekonominių veiksnių poveikį valstybių konkurencingumui. Kadangi analizavome ir Azijos šalis, jutau, kad diskutuojant ir užduodant klausimus, mano žinios buvo „gyvos“.

Kuris Tekančios Saulės šalyje aplankytas verslas paliko didžiausią įspūdį?

Bene didžiausią įspūdį man paliko mūsų pirmoji aplankyta įmonė „TBM“ arba kitaip „Times Bridge Management.“ Tai Japonijos startuolis, skelbiantis revoliuciją plastikinių kompozitinių medžiagų pramonei. Jų „LIMEX“ produktas yra ekologiška alternatyva popieriui ir plastikui, pagaminama iš 50 proc. kalkakmenio dulkių ir plastiko dervos. Kaip teigia įmonės atstovas, jų tikslas yra „tvarumo revoliucija“, kuri peržengia įprastas aplinkosaugos problemas ir suteikia teigiamų pokyčių ekonomikos spragoms ir skurdui. Šiuo metu „TBM“  technologijos patentas yra užregistruotas daugiau nei 40 rinkų ir jos gaminiai, tokie kaip puodeliai, padėklai, valgiaraščiai, kosmetikos pakuotės, yra naudojami daugiau nei 8000 įmonių visame pasaulyje.

Kokie japonų verslo kultūros bruožai pasirodė ryškiausi?

Visų pirma, lyginant su Europoje vis mažiau pastebima hierarchine sistema, Japonijoje, bent jau tarp technologinių įmonių, ji vis dar populiari. Nuo pagarbą simbolizuojančių kreipinių priedėlių iki nusilenkimų galva pasisveikinant, kurių gylis taip pat parodo skirtingą pagarbos lygį. Verslo kultūra yra pilna etiketo taisyklių, nuo to, kaip turi būti apsirengęs iki to, kaip turi paimti tau duodamą verslo kortelę (tik abiem rankomis). Japonijoje vis dar jaučiama didelė pagarba autoritetui, o sprendimų priėmimas neapsieina be pasitarimo su viršininkais.

Antra, mane nustebino harmonijos siekis, noras priimti susitarimą ir išvengti konfrontacijos. Japonų verslo kultūroje pirmenybė yra teikiama harmoningos darbo aplinkos palaikymui, o individuali nuomonė dažnai išsakoma netiesiogiai, siekiant išvengti konfliktų. Taip pat Japonijos darbo kultūroje kolektyviniai tikslai yra aukščiau individualių interesų. Vertinamas yra ir komandinis darbas bei bendradarbiavimas.

Nustebino ir faktas, jog japonai retai atostogauja, o jei tai daro, tai tik labai trumpam. Ne veltui ši šalis yra antroje vietoje pasaulyje pagal atostogų nepanaudojimą. Japonų tauta yra žinoma dėl biure praleidžiamų ilgų valandų ir darbuotojų, nedrįstančių baigti darbą anksčiau aukštesnį rangą turinčių kolegų. Išeidami ilgų atostogų jie jaučiasi blogai prieš kolegas, kuriems užkrauna darbų naštą. Dėl to verslo kultūroje yra įprasta „omiyage“ – parvežti dovanų grįžus iš atostogų. Tai paprastai būna valgomi skanėstai, kadangi japonus be galo domina maisto kultūra. Andriaus Kleivos knygoje „Ką veikia Japonija“ skaičiau, jog po apsilankymo Lietuvoje grįžę japonai pasakojo ne apie aplankytus objektus, pavyzdžiui, Trijų kryžių kalną, Gedimino ar Trakų pilis, bet apie maistą – šaltibarščius ir kaip virtuvės šefas pasakojo apie jų gamybą.

Apie japonų verslo kultūrą esame įpratę kalbėti kaip apie formalią, konservatyvią, apraizgytą taisyklėmis. Kiek visa tai keičiasi, jei apskritai keičiasi?

Verslo kultūra keičiasi, nors ir ne itin sparčiai. Tarp pokyčių išskirčiau didėjantį tarptautinių įmonių skaičių, su savimi atsinešančių ir kiek kitokią darbo kultūrą, verslo praktikas ar valdžios siekį gerinti verslo kultūrą įvedant privalomas atostogų dienas ar papildomas valstybines šventes kaip, pavyzdžiui, „kalnų dieną“, švenčiamą rugpjūčio 11 dieną. Japonai skatinami gyvenime turėti pusiausvyrą, imtis naujų hobių ir išmokti sakyti „ne“. Taip pat Japonijoje didėja susidomėjimas inovacijomis ir startuoliais, jiems yra taikomos lengvatos ir valstybės parama. Vizito Tokijuje metu lankėmės ir „Tokyo Startup Hub“ įstaigoje, kurios atstovai pasidalino startuolių skatinimui taikomomis priemonėmis, tokiomis kaip nemokamos specialistų konsultacijos, darbo erdvė, mentorystė. Įstaiga domėjosi ir Europos startuolių ekosistema, praktikomis, kurias jie galėtų įgyvendinti Japonijoje. Šalis stengiasi būti labiau skaitmenizuota, įmonės diegia naujas technologijas, didesnis dėmesys skiriamas automatizavimui ir procesų skaitmeninimui.

Pastebėjote, kad net 90 proc. japonų dirba vienoje kompanijoje iki pat išėjimo į pensiją. Kaip manote, kodėl?

Pradedant nuo kultūrinių, socialinių, baigiant ekonominiais – veiksnių yra įvairių. Prie šio reiškinio prisideda giliai įsišaknijusios lojalumo ir įsipareigojimo vertybės, japonai dažnai jaučia stiprų pareigos jausmą ir ištikimybę savo darbdaviams. Darbas ilgus metus toje pačioje įmonėje sukuria stabilumo, darbo saugumo jausmą, o kartu tai padeda pasijusti bendruomenės dalimi. Taip pat ilgus metus dirbantys japonai gauna atitinkamas išmokas, premijas ir pensijų garantijas. Visgi dėl senėjančios populiacijos ir globalizacijos, taip pat besikeičiant japoniškam darbo stiliui, vis daugiau darbdavių siūlo lankstesnes darbo sąlygas bei trumpesnius kontraktus.

Kokios sąlygos dirbti japonų kompanijose sudaromos užsieniečiams?

Teko girdėti, jog užsieniečiams nėra lengva susirasti darbą, nebent turi išskirtinių sugebėjimų ar patirties, itin reikalingos Japonijos rinkai. Pavyzdžiui, šalyje labai reikalingi IT ir inžinerijos specialistai bei tyrėjai. Visgi, jeigu atrankoje dalyvaus japonas ir užsienietis su tokiais pačiais įgūdžiais, kompanijos, tikėtina, teiks pirmenybę pasamdyti vietinį talentą. Taip pat itin svarbu mokėti japonų kalbą, net jei kartais ji ir nėra minima prie reikalavimų – nemokant kalbos yra pakankamai sunku integruotis visuomenėje. Dauguma įmonių Japonijoje reikalauja bent minimalaus kalbos mokėjimo lygio. Taip pat labai svarbu suprasti vizos reikalavimus. Skirtingoms darbo sritims yra taikomos skirtingos vizų kategorijos, o atitinkamos vizos gavimas yra pagrindinis žingsnis siekiant užsitikrinti darbą.

Galbūt teko išgirsti, kaip lietuvių verslininkams sekasi bendradarbiauti su japonais?

Šiuo metu dirbu Lietuvos vienaragyje „Nord Security“ su produktu „NordVPN“, kurio žinomumą bandoma padidinti ir Japonijoje. Lengva nėra, įvairios komandos susiduria su iššūkiais, tačiau rinkodarinių veiksmų lokalizavimas šiai rinkai tikrai veikia. Iš kitų esu girdėjusi, jog susitikimų metu ne visuomet pavyksta suvokti, ką galvoja ar jaučia verslo partneris iš tolimosios šalies. Tarsi apsikeiti verslo kortelėmis, tačiau kartais išeini nesupratęs – patiko tavo idėja ar nelabai. Japonai nemėgsta konfrontuoti ar iki galo išsakyti to, ką galvoja, nuolat seka baimė „prarasti veidą“ (angl. to lose face).

Ką japonai laiko verslo sėkme?

Japonijos verslo sėkmė yra daugialypė. Svarbiausi yra ilgalaikiai verslo santykiai ir pasitikėjimas, kadangi, pasak japonų, tai pareikalauja nemažai laiko ir pastangų. Labai vertinama yra ir kokybė bei naujovės, pavyzdžiui, įsipareigojimas gaminti aukštos kokybės produktus ir nuolat tobulėti. Klientų pasitenkinimas – japonų prioritetas. Svarbus yra ir komandinis darbas, bendradarbiavimas, tai japonams yra įkalta kaip harmonijos samprata, taip pat lojalumas, atsidavimas – ne veltui darbuotojai dažnai demonstruoja ilgalaikį įsipareigojimą įmonėms.

Kalbėdami apie verslą Lietuvoje, jau klausiame, kiek vertės jis sukuria aplinkai, visuomenei, ar rūpinasi tvarumu. Kiek tai svarbu japonų verslininkams?

Pastaraisiais metais įmonių socialinės atsakomybės, tvarumo ir aplinkosaugos svarba Japonijoje tik augo. Kaip ir kitose šalyse, Japonijoje vis labiau auga sąmoningų vartotojų segmentas, kuris domisi aplinką tausojančiais ir socialiai atsakingais verslais. Taip pat tiek tarptautiniai, tiek vietiniai investuotojai skiria didesnę reikšmę tvarioms verslo praktikoms, tvarumą palaikančioms inovacijoms ir technologijoms. Vizito Tokijuje metu teko lankytis „United Nations“ (UN) universitete, kuris užsiima su tvarumu susijusiais tyrimais ir siekia spręsti įvairius globalius iššūkius. Universiteto atstovas pasakojo, jog tvarumo iniciatyvoms įkvėpimo semiasi iš Europos. Štai prieš kurį laiką ir jie parduotuvėse pritaikė mokamų plastikinių maišelių politiką. Visgi, pasak atstovo, Europos Sąjungos šalys veikia išvien, kiekviena siekia geresnių tvarumo rodiklių pagal savo galimybes, o Rytų Azijos šalys labiau veikia atskirai, be vienijančių susitarimų.

Kiek japonams rūpi dirbtinis intelektas?

Japonija yra technologiškai pažangi valstybė, daug dėmesio skiria naujovėms, todėl susidomėjimas dirbtiniu intelektu (DI) aukštas. Japonija daugelį metų aktyviai dalyvauja DI tyrimuose ir plėtroje, o vyriausybė ir įvairios pramonės šakos pripažįsta galimą DI naudą tokiose srityse kaip sveikatos priežiūra, gamyba, robotika ir paslaugos.

Kuo jus asmeniškai praturtino intensyvi savaitė Japonijoje?

Praturtino žiniomis ne tik apie šią šalį, jos verslą, bet ir kitas Europos valstybes, kurių atstovai drauge dalyvavo programoje. Ši galimybė praplėtė akiratį, leido pažinti būrį įdomių, talentingų ir kilnių asmenybių. Buvau laiminga turėdama šansą pristatyti Lietuvą, jos kultūrą, pažangą ir lyderiaujančias įmones. Net ir, atrodo, turėdami daugybę skirtumų ir galybę mus skiriančių kilometrų, turime ir panašumų, galime vieni kitus daug ko išmokyti. Pavyzdžiui, Lietuva Japoniją galėtų išmokyti lankstumo, o mes galėtume iš japonų pasisemti harmonijos, nuolankumo ir tarpusavio bendradarbiavimo. Ši kelionė taip pat suteikė naują perspektyvą apie tai, koks įvairus gali būti pasaulis ir Japonija, kokia savita, turtinga yra šios šalies kultūra.

Daugiau apie „Verslo vadybos ir rinkodaros“ bakalauro programą sužinokite ČIA.

Daugiau apie „Tarptautinės rinkodaros ir vadybos“ magistrantūros programą sužinokite ČIA.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas, politologas dr. Simonas Čepėnas

Nereikia stebėtis, kad vis dažniau pasigirsta gandų apie Amerikos siekį priversti Ukrainą sėstis prie derybų stalo su Rusija. Linkėti laisvės ir lygybės kitiems yra JAV prigimtyje. Lygiai taip pat kaip ir nesikišti į pasaulio reikalus.

Pastaruosius dešimtmečius Amerikos vykdyta politika sukūrė iliuziją apie Amerikos, kaip pasaulio policininkės ir gelbėtojos, vaidmenį. Tačiau tai gerokai skiriasi nuo Amerikos tėvų ir kūrėjų vizijos bei ilgą laiką vykdytos JAV politikos. Taip pat intervencinė užsienio politika neatitinka didelės dalies visuomenės lūkesčių.

Rusijos agresijos akivaizdoje beveik 35 proc. amerikiečių nenorėjo, kad JAV kištųsi į šį konfliktą ir tas skaičius tik didėja – šiuo metu praktiškai vienas iš dviejų amerikiečių mano, kad Amerika dėl Ukrainos daro per daug. Iš dalies tai lėmė Ukrainos vadovybės komunikacijos problemos ir nesugebėjimas skaityti Amerikos vidaus politikos procesų. Dažnu atveju prezidento Zelenskio pasisakymai skambėjo kaip reikalavimai ar netgi kritika JAV. Primenu, kalbame apie laikotarpį, kai JAV siuntė daugiau pagalbos Ukrainai nei bet kuri kita šalis. Neapsikentęs Amerikos prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake‘as Sullivanas leido suprasti, kad Ukraina turėtų parodyti daugiau dėkingumo.

Visgi gilesnės to priežastys yra istorinės. Amerikoje abi didžiosios partijos – tiek demokratai, tiek respublikonai – patiria spaudimą iš aktyviausių jų rinkėjų skirti daugiau dėmesio vidaus politikai ir atsitraukti nuo agresyvios užsienio politikos. Tai yra nustoti būti pasaulio gelbėtoju. Šiuo metu panašu, kad tarp dešinės ir daugiau populistinės pakraipos rinkėjų vyrauja nuomonė, kad JAV per daug paramos skiria Ukrainai, o tarp progresyviosios kairės, kad JAV neadekvačiai agresyviai palaiko Izraelio politiką. Atrodytų, dvi kardinaliai skirtingos ideologinės stovyklos, bet palaiko vienodą izoliacionistinę užsienio politiką. Tai irgi nėra naujovė, tarpukariu progresyviosios ir konservatyviosios stovyklų atstovai pasisakė už taiką ir netgi prasidėjus Antrajam pasauliniam karui nusiteikimas prieš įsitraukimą į labiau aktyvią užsienio politiką buvo dominuojanti stovykla JAV.

Žmonės vis garsiau kalba, kad atėjo laikas susitvarkyti problemas šalies viduje ir kad dešimtys ar net šimtai milijardų, skirtų Ukrainai, Izraeliui bei kitoms šalims, puikiai pasitarnautų kovoje su skurdu, nelygybe, nelegalia migracija, didėjančiu (ar bent smarkiai svyruojančiu) nusikaltimų skaičiumi ir ryškėjančiomis infrastruktūros problemomis. Amerikiečiai išgelbėjo pasaulį nuo vokiečių du kartus – Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų akivaizdoje. Po jų padėjo atstatyti Europą, sustabdė komunizmo plėtrą, aktyviai palaikė demokratijos ir liberalios politikos plėtrą Vidurio Rytų šalyse (ne visada sėkmingai) ir gynė užpultųjų interesus (Gruzija, Ukraina, Izraelis). Tuo metu gyvenimas Amerikoje gerėjo, bet ne taip sparčiai, kaip didelė visuomenės dalis norėtų. Prisidėjo ir nesėkmės Vietname, Afganistane ir Irake. Tiek prezidentas Baidenas, tiek pirmaujantys politikai respublikonų stovykloje patiria spaudimą atsitraukti nuo pasaulio bėdų ir susitvarkyti problemas šalies viduje.

Įdomu tai, kad ši agresyvi intervencinė užsienio politika nėra užkoduota Amerikos sąmonėje. Netgi atvirkščiai, Amerikos tėvai kalbėjo apie kovą prieš imperialistinę Britaniją ir tai, kad JAV bus kitokia. Kad JAV žmonės nuoširdžiai linkės laisvės ir lygybės kitoms šalims, bet paliks kovą dėl laisvės pačioms tautoms. Pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas tikėjo šia vizija ir yra sakęs, kad JAV turi gyventi taikoje ir harmonijoje su visomis pasaulio šalimis. Džonas Kvinsis Adamsas, šeštasis Amerikos prezidentas, antrojo Amerikos prezidento sūnus, yra labai panašiai pasisakęs – „JAV nežygiuoja už savo šalies ribų tam, kad surastų visas tykančias pabaisas ir jas sunaikintų“. Netgi Tomas Vudras Vilsonas, liberaliosios demokratijos tėvas, kuriam, bent jau mano subjektyvia nuomone, turim padėkoti už mūsų laisvę 1918 metais, ilgai dvejojo, ar verta Amerikai įsitraukti į Pirmąjį pasaulinį karą. Įdomu tai, kad įsitraukus į karus, izoliacionistinės nuotaikos JAV sustiprėdavo. Tarpukariu vykdyta pakankamai protekcionistinė ekonominė politika, ribota migracija. Todėl visai nenuostabu, kad tos nuotaikos JAV sugrįžta. Atvirkščiai, Amerikos, kaip pasaulio policininkės, pastaraisiais dešimtmečiais atliekamas vaidmuo yra keista anomalija ir vienpolio pasaulio pasekmė.

Mes išgyvename transformaciją į daugiapolę sistemą. Tiesa, JAV išlieka dominuojančia pasaulio ekonomine ir karine galia. Tačiau Kinija smarkiai priartėjo, o ir Europos Sąjunga yra daug didesnis ir stipresnis politinis darinys negu bet kada anksčiau. Klausimas Europai, ar ji imsis taikos ir demokratijos sargo vaidmens, ar visgi toliau palaikys pragmatišką užsienio politiką?