Paminėjus inovacijas, greičiausiai retam prieš akis iškyla mokyklos vaizdas. Tačiau užtenka praverti švietimo įstaigų duris ir nusistovėję stereotipai griūva. Vilija Dabrišienė, KTU inžinerijos licėjaus mokytoja yra viena iš Lietuvos švietimo veidą keičiančių lyderių, kuri už indėlį diegiant inovacijas savo švietimo įstaigoje šiemet buvo apdovanota ISM ir LRT konkurse.
Savo mokykloje ji sukūrė ir įdiegė platformą, mokytojams padedančią greitai ir efektyviai dalintis informacija, įkūrė virtualią matematikos mokyklą „Matklubas", yra inidividualų mokymosi kelią kuriančio startuolio „BBright" viena iš įkūrėjų. Ir tai tik keli šios mokytojos darbai, kuriuos ji nuveikė per 40 savo darbo švietimo sistemoje metų. Ir ji nesustoja – vien šiemet ji įvaldė 8 kompiuterines programas, o atšventusi savo šešiasdešimtmetį planuoja studijuoti ISM „Švietimo lyderystės“ magistrantūroje.
Interviu metu kviečiame artimiau susipažinti su Lietuvos švietimo lydere Vilija, kuri atvirai pasakoja apie besikeičiančias mokyklas, inovacijų būtinybę bei prognozes, kaip technologijos ateityje pakeis švietimo įstaigas.
Laimėjimus žmonės priima skirtingai. Vieniems jie svarbesni, kitiems ne tokie svarbūs. Man laimėjimai niekada nebuvo itin svarbūs, apie juos niekada negalvojau. Be to, man laimėjimas ne tik džiaugsmas, bet ir stresas. Jis išmuša iš kasdieninės rutinos, priverčia užduoti sau įvairius klausimus: ,,kodėl aš?“, ,,ar aš verta?“. Tačiau, kaip bemąstytum, aišku tampa viena – ko gero kažką darei teisingai, gerai, jei tave pastebėjo ir įvertino. Mokytojo darbas niekada neatneša greitų rezultatų, dažniausiai jis platesnei visuomenei nepastebimas, todėl toks laimėjimas nėra momentinė sėkmė. Tai ilgalaikio darbo, pastangų, atiduotos meilės įvertinimas. Esu dėkinga už apdovanojimą, džiaugiuosi, kad jį gavau.
Inovacijos nėra savitikslis dalykas. Pačios savaime jos nėra vertingos. Netgi atvirkščiai – dažnai nepagrįsta kaita įneša daug streso, neleidžia pabaigti darbo iki galo, atitraukia nuo pagrindinių tikslų. Pastaruoju metu labai dažnai girdžiu kalbant apie inovacijas, kaip apie siekiamybę, tikslą. Mano galva, tai negerai. Inovacijos vertingos dviem atvejais – kai reikia spręsti įsisenėjusias problemas, kurių įprastais būdais negalime išspręsti, ir kai keliame sau naujus tikslus, kurių įprastais būdais negalime pasiekti. Žmogaus fantazija, noras tobulėti beribis. Mes pastebime šios dienos netobulumą, gebame svajoti. Ir tada, jei randame ar sukuriame naujas, neįprastas priemones toms svajonėms įgyvendinti, jos tampa tikslais. Nereikia, net žalinga kalbėti apie inovacijas, kaip apie tikslą. Tai ne tikslas, tai tik priemonė, kuri leidžia mums siekti aukštesnių tikslų.
Itin svarbu tai suprasti, kai kalbame apie mokyklą. Pusiausvyra tarp inovatyvumo ir tradicijos čia būtina. Dažnai man norisi balsu rėkti – neatimkite mokytojų iš mokinių! Begaliniai projektai, renginiai, konferencijos, pseudoinovacijos, įvykiai dažnai neturi aiškių tikslų, neduoda apčiuopiamų rezultatų. Taip, jie plečia akiratį, bet nereikia pamiršti, kad mokytojo vieta su vaikais. Ir visų veiklų nauda turėtų būti matuojama vieninteliu matu – kaip ji tobulina ugdymo procesą. Ir jei per begalę veiklų mokytojas nebeturi laiko vaikams, tai jau yra labai blogai.
Esu įsitikinusi, kad mes mokysimės visiškai kitaip. Drįstu prognozuoti, kad modernios mokymosi priemonės įgyvendins seną žmonijos svajonę – visiškai personalizuos ugdymą. Apie tai kalbama jau šimtmečiais – pažink vaiką, prisitaikyk, diferencijuok, individualizuok, personalizuok. Pilna nurodymų mokytojams prirašyta – atsižvelk į kiekvieno asmeninius tikslus, mokymosi stilių, turimą patirtį ir t.t. Ir vieša paslaptis – to neįmanoma padaryti. Galima tik imituoti, galima tik šiek tiek atsižvelgti į kai kuriuos aspektus. Bet personalizuoti mokymosi proceso tradicinėje klasės pamokos sistemoje neįmanoma. Bet technologijos viską keičia. Dirbtinis intelektas pajėgus atsižvelgti į kiekvieno iš mūsų galimybes, tikslus ir mokymosi stilių. Mokymosi platformos kuriasi ir tobulėja. Ir aš nepaprastai džiaugiuosi, kad nors sulaukusi jau solidaus amžiaus, esu šio proceso priekyje. Kartu su labai jaunais žmonėmis kuriame personalizuoto ugdymo platformą „Elicėjus“ (aut. pastaba - ši platforma mokiniui sukuria asmeninį mokymosi kelią su vaizdo pamokomis, testais ir interaktyviu turiniu). Ši platforma – galimybė visas dešimtmečiais kauptas mokytojiškas svajones realizuoti. Tai galimybė galiausiai realiai padėti tiems vaikams, kuriems sunkiau sekasi, neleisti nuobodžiauti gabiesiems. Aišku, mano mintys skrieja dar toliau – norisi mokymosi procesą keisti iš esmės, pradedant nuo jo organizavimo formų. Ir mes su „BBright“ (aut. pastaba – „Elicėjų‘ kuriantis startuolis) komanda dažnai apie tai kalbamės. Tikime – mes tikrai tai padarysime. O aš patyliukais galvoju – jei aš ir nespėsiu, jau matau, kas tikrai visa tai įgyvendins.
Mokytojams šiandien apskritai nelengva suspėti. Ne tik su pokyčiais. Tiesiog suspėti atlikti visa tai, ko kasdien reikia klasėje. Mano giliu įsitikinimu, visiškai nepasitvirtinusi, žalinga reforma– etatinis mokytojo apmokėjimo darbo modelis. Jokių problemų jis neišsprendė, bet naujų atnešė labai daug. Ir jei mokytojas, turėdamas 24 savaitines kontaktines valandas, dažnu atveju net neturi pilno etato, - tai yra labai blogai. Nesiplėsiu apie tai, tai jau atskira kalba, tačiau akivaizdu – jei sieksime, kad mokytojas tikrai spėtų su pokyčiais, būtų inovatoriumi – turėsime dar kartą peržiūrėti jo darbo laiką, darbo organizavimo tvarką. Kuo greičiau tai padarysime, tuo geriau.
Bet nežiūrint to, mokykloje matau labai daug mokytojų, kurie yra stebėtinai novatoriški. Kasdien sugalvoja kažką naujo, nuolat mokosi – kas magistrantūroje, kas kursuose. Domisi, dalyvauja įvairiausiose konferencijose. Pokalbiai per pertraukas – ne apie sijonus ir batus, bet apie naujas edukacines programėles, apie pasitvirtinusius mokymo metodus. Didžiuojuosi, kad esu šios stebėtinos gildijos narė.
Aišku, kaip ir visur yra visko. Pokyčiai visada nelengvi. Pokytis, kurio labiausiai visi bijo – įtraukusis ugdymas. Nei manęs, nei mano kolegų kol kas nepavyksta įtikinti, kad mūsų švietimo sistema pasirengusi šiam stebuklui. Mokytojams neramu. Jie kasdien mokykloje, gražiais žodžiais jų neįtikinsi, reikia kažko labiau apčiuopiamo. Nerimo priežastys aiškios. Jos objektyvios, tai nėra subjektyvi baimė. Manau, kad reikia dar labai daug nuveikti, kad ši reforma bent iš dalies būtų sėkminga. Ir darbai turi būti realūs, o ne tik gražūs žodžiai.
Mokykloje dabar turiu tik vieną slaptą tikslą. KTU inžineriniame licėjuje turime stebuklą – daug jaunų mokytojų. Kaip mūsų vadovams pavyko juos atrasti ir pritraukti, net neįsivaizduoju. Tai didžiulis jų nuopelnas ir kompetencijos įrodymas. Tačiau dabar yra kita užduotis – palengvinti jiems kelią. Pirmieji metai mokykloje labai nelengvi. Ir tikrai noriu paremti ir padėti. Visa širdimi tikiuosi, kad mano nuostabūs kolegos ,,užsikabins“, pajus didžiulę šio darbo prasmę ir liks mokykloje. Juk mokytojo darbas įtraukia.
Pagrindiniai mano, kaip specialisto, tikslai dabar jau platesni, susieti ne su konkrečia mokykla kurioje dirbu, bet su visomis mokyklomis. Kaip jau minėjau, tai skaitmeninė mokymosi platforma. Stengiuosi sudėti į šį darbą visas savo žinias, visą patirtį.
Kai manęs klausia, kodėl mokytis reikia visą gyvenimą, suglumstu. Kodėl kvėpuoti reikia visą gyvenimą? Tiesiog todėl, kad tai ir yra gyvenimas.
Aš kartais padejuoju – kiek man dar reikės mokytis? Vien šiais metais įvaldžiau kokias 8 naujas kompiuterines programas. Bet jų tiesiog reikėjo kasdieniniame darbe. Mokytis savo malonumui jau prabanga. Mokytis turi todėl, kad be to jau niekaip nebegali apsieiti.
Bandau ir mokiniams tai įteigti – išsilavinimas yra dovana. Ne pareiga, o dovana. Gaunate ją už dyką ir dar burbate?
Tikrai labai noriu pasinaudoti gauta dovana ir studijuoti ISM „Švietimo lyderystės“ programoje. Iš manęs kai kas juokiasi – turi magistro ir mokslų daktaro diplomus, docento ir mokytojo eksperto vardus, atšvęsi 60-metį ir pulsi studijuoti magistrantūroje? Kam? Skamba beprotiškai. Tačiau ne man. Aš tikiuosi, kad dar turiu dar mažiausiai 10 produktyvaus gyvenimo metų. Tikrai yra dar ką nuveikti. Ir nuveikti priešakinėse linijose, ne užnugaryje. Todėl pačios naujausios žinios man būtinos. O magistrantūroje, kaip „Švietimo lyderystė“, galima gauti jas jau atrinktas, paruoštas. Galima pasisemti idėjų ne tik iš dėstytojų, bet ir kolegų. Tai puiki dovana. Ačiū.
Paminėjus inovacijas, greičiausiai retam prieš akis iškyla mokyklos vaizdas. Tačiau užtenka praverti švietimo įstaigų duris ir nusistovėję stereotipai griūva. Vilija Dabrišienė, KTU inžinerijos licėjaus mokytoja yra viena iš Lietuvos švietimo veidą keičiančių lyderių, kuri už indėlį diegiant inovacijas savo švietimo įstaigoje šiemet buvo apdovanota ISM ir LRT konkurse.
Savo mokykloje ji sukūrė ir įdiegė platformą, mokytojams padedančią greitai ir efektyviai dalintis informacija, įkūrė virtualią matematikos mokyklą „Matklubas", yra inidividualų mokymosi kelią kuriančio startuolio „BBright" viena iš įkūrėjų. Ir tai tik keli šios mokytojos darbai, kuriuos ji nuveikė per 40 savo darbo švietimo sistemoje metų. Ir ji nesustoja – vien šiemet ji įvaldė 8 kompiuterines programas, o atšventusi savo šešiasdešimtmetį planuoja studijuoti ISM „Švietimo lyderystės“ magistrantūroje.
Interviu metu kviečiame artimiau susipažinti su Lietuvos švietimo lydere Vilija, kuri atvirai pasakoja apie besikeičiančias mokyklas, inovacijų būtinybę bei prognozes, kaip technologijos ateityje pakeis švietimo įstaigas.
Laimėjimus žmonės priima skirtingai. Vieniems jie svarbesni, kitiems ne tokie svarbūs. Man laimėjimai niekada nebuvo itin svarbūs, apie juos niekada negalvojau. Be to, man laimėjimas ne tik džiaugsmas, bet ir stresas. Jis išmuša iš kasdieninės rutinos, priverčia užduoti sau įvairius klausimus: ,,kodėl aš?“, ,,ar aš verta?“. Tačiau, kaip bemąstytum, aišku tampa viena – ko gero kažką darei teisingai, gerai, jei tave pastebėjo ir įvertino. Mokytojo darbas niekada neatneša greitų rezultatų, dažniausiai jis platesnei visuomenei nepastebimas, todėl toks laimėjimas nėra momentinė sėkmė. Tai ilgalaikio darbo, pastangų, atiduotos meilės įvertinimas. Esu dėkinga už apdovanojimą, džiaugiuosi, kad jį gavau.
Inovacijos nėra savitikslis dalykas. Pačios savaime jos nėra vertingos. Netgi atvirkščiai – dažnai nepagrįsta kaita įneša daug streso, neleidžia pabaigti darbo iki galo, atitraukia nuo pagrindinių tikslų. Pastaruoju metu labai dažnai girdžiu kalbant apie inovacijas, kaip apie siekiamybę, tikslą. Mano galva, tai negerai. Inovacijos vertingos dviem atvejais – kai reikia spręsti įsisenėjusias problemas, kurių įprastais būdais negalime išspręsti, ir kai keliame sau naujus tikslus, kurių įprastais būdais negalime pasiekti. Žmogaus fantazija, noras tobulėti beribis. Mes pastebime šios dienos netobulumą, gebame svajoti. Ir tada, jei randame ar sukuriame naujas, neįprastas priemones toms svajonėms įgyvendinti, jos tampa tikslais. Nereikia, net žalinga kalbėti apie inovacijas, kaip apie tikslą. Tai ne tikslas, tai tik priemonė, kuri leidžia mums siekti aukštesnių tikslų.
Itin svarbu tai suprasti, kai kalbame apie mokyklą. Pusiausvyra tarp inovatyvumo ir tradicijos čia būtina. Dažnai man norisi balsu rėkti – neatimkite mokytojų iš mokinių! Begaliniai projektai, renginiai, konferencijos, pseudoinovacijos, įvykiai dažnai neturi aiškių tikslų, neduoda apčiuopiamų rezultatų. Taip, jie plečia akiratį, bet nereikia pamiršti, kad mokytojo vieta su vaikais. Ir visų veiklų nauda turėtų būti matuojama vieninteliu matu – kaip ji tobulina ugdymo procesą. Ir jei per begalę veiklų mokytojas nebeturi laiko vaikams, tai jau yra labai blogai.
Esu įsitikinusi, kad mes mokysimės visiškai kitaip. Drįstu prognozuoti, kad modernios mokymosi priemonės įgyvendins seną žmonijos svajonę – visiškai personalizuos ugdymą. Apie tai kalbama jau šimtmečiais – pažink vaiką, prisitaikyk, diferencijuok, individualizuok, personalizuok. Pilna nurodymų mokytojams prirašyta – atsižvelk į kiekvieno asmeninius tikslus, mokymosi stilių, turimą patirtį ir t.t. Ir vieša paslaptis – to neįmanoma padaryti. Galima tik imituoti, galima tik šiek tiek atsižvelgti į kai kuriuos aspektus. Bet personalizuoti mokymosi proceso tradicinėje klasės pamokos sistemoje neįmanoma. Bet technologijos viską keičia. Dirbtinis intelektas pajėgus atsižvelgti į kiekvieno iš mūsų galimybes, tikslus ir mokymosi stilių. Mokymosi platformos kuriasi ir tobulėja. Ir aš nepaprastai džiaugiuosi, kad nors sulaukusi jau solidaus amžiaus, esu šio proceso priekyje. Kartu su labai jaunais žmonėmis kuriame personalizuoto ugdymo platformą „Elicėjus“ (aut. pastaba - ši platforma mokiniui sukuria asmeninį mokymosi kelią su vaizdo pamokomis, testais ir interaktyviu turiniu). Ši platforma – galimybė visas dešimtmečiais kauptas mokytojiškas svajones realizuoti. Tai galimybė galiausiai realiai padėti tiems vaikams, kuriems sunkiau sekasi, neleisti nuobodžiauti gabiesiems. Aišku, mano mintys skrieja dar toliau – norisi mokymosi procesą keisti iš esmės, pradedant nuo jo organizavimo formų. Ir mes su „BBright“ (aut. pastaba – „Elicėjų‘ kuriantis startuolis) komanda dažnai apie tai kalbamės. Tikime – mes tikrai tai padarysime. O aš patyliukais galvoju – jei aš ir nespėsiu, jau matau, kas tikrai visa tai įgyvendins.
Mokytojams šiandien apskritai nelengva suspėti. Ne tik su pokyčiais. Tiesiog suspėti atlikti visa tai, ko kasdien reikia klasėje. Mano giliu įsitikinimu, visiškai nepasitvirtinusi, žalinga reforma– etatinis mokytojo apmokėjimo darbo modelis. Jokių problemų jis neišsprendė, bet naujų atnešė labai daug. Ir jei mokytojas, turėdamas 24 savaitines kontaktines valandas, dažnu atveju net neturi pilno etato, - tai yra labai blogai. Nesiplėsiu apie tai, tai jau atskira kalba, tačiau akivaizdu – jei sieksime, kad mokytojas tikrai spėtų su pokyčiais, būtų inovatoriumi – turėsime dar kartą peržiūrėti jo darbo laiką, darbo organizavimo tvarką. Kuo greičiau tai padarysime, tuo geriau.
Bet nežiūrint to, mokykloje matau labai daug mokytojų, kurie yra stebėtinai novatoriški. Kasdien sugalvoja kažką naujo, nuolat mokosi – kas magistrantūroje, kas kursuose. Domisi, dalyvauja įvairiausiose konferencijose. Pokalbiai per pertraukas – ne apie sijonus ir batus, bet apie naujas edukacines programėles, apie pasitvirtinusius mokymo metodus. Didžiuojuosi, kad esu šios stebėtinos gildijos narė.
Aišku, kaip ir visur yra visko. Pokyčiai visada nelengvi. Pokytis, kurio labiausiai visi bijo – įtraukusis ugdymas. Nei manęs, nei mano kolegų kol kas nepavyksta įtikinti, kad mūsų švietimo sistema pasirengusi šiam stebuklui. Mokytojams neramu. Jie kasdien mokykloje, gražiais žodžiais jų neįtikinsi, reikia kažko labiau apčiuopiamo. Nerimo priežastys aiškios. Jos objektyvios, tai nėra subjektyvi baimė. Manau, kad reikia dar labai daug nuveikti, kad ši reforma bent iš dalies būtų sėkminga. Ir darbai turi būti realūs, o ne tik gražūs žodžiai.
Mokykloje dabar turiu tik vieną slaptą tikslą. KTU inžineriniame licėjuje turime stebuklą – daug jaunų mokytojų. Kaip mūsų vadovams pavyko juos atrasti ir pritraukti, net neįsivaizduoju. Tai didžiulis jų nuopelnas ir kompetencijos įrodymas. Tačiau dabar yra kita užduotis – palengvinti jiems kelią. Pirmieji metai mokykloje labai nelengvi. Ir tikrai noriu paremti ir padėti. Visa širdimi tikiuosi, kad mano nuostabūs kolegos ,,užsikabins“, pajus didžiulę šio darbo prasmę ir liks mokykloje. Juk mokytojo darbas įtraukia.
Pagrindiniai mano, kaip specialisto, tikslai dabar jau platesni, susieti ne su konkrečia mokykla kurioje dirbu, bet su visomis mokyklomis. Kaip jau minėjau, tai skaitmeninė mokymosi platforma. Stengiuosi sudėti į šį darbą visas savo žinias, visą patirtį.
Kai manęs klausia, kodėl mokytis reikia visą gyvenimą, suglumstu. Kodėl kvėpuoti reikia visą gyvenimą? Tiesiog todėl, kad tai ir yra gyvenimas.
Aš kartais padejuoju – kiek man dar reikės mokytis? Vien šiais metais įvaldžiau kokias 8 naujas kompiuterines programas. Bet jų tiesiog reikėjo kasdieniniame darbe. Mokytis savo malonumui jau prabanga. Mokytis turi todėl, kad be to jau niekaip nebegali apsieiti.
Bandau ir mokiniams tai įteigti – išsilavinimas yra dovana. Ne pareiga, o dovana. Gaunate ją už dyką ir dar burbate?
Tikrai labai noriu pasinaudoti gauta dovana ir studijuoti ISM „Švietimo lyderystės“ programoje. Iš manęs kai kas juokiasi – turi magistro ir mokslų daktaro diplomus, docento ir mokytojo eksperto vardus, atšvęsi 60-metį ir pulsi studijuoti magistrantūroje? Kam? Skamba beprotiškai. Tačiau ne man. Aš tikiuosi, kad dar turiu dar mažiausiai 10 produktyvaus gyvenimo metų. Tikrai yra dar ką nuveikti. Ir nuveikti priešakinėse linijose, ne užnugaryje. Todėl pačios naujausios žinios man būtinos. O magistrantūroje, kaip „Švietimo lyderystė“, galima gauti jas jau atrinktas, paruoštas. Galima pasisemti idėjų ne tik iš dėstytojų, bet ir kolegų. Tai puiki dovana. Ačiū.