„Omberg Group“ vadovė D. Andrulionienė: „Daugiausia rizikų vadovo darbe – žmonės ir jų vadyba“

Žvelgdami į lyderius dažnai galime ar net norime matyti tik vieną jų pusę – stiprų, savimi pasitikintį ir visus atsakymus žinantį vadovą. Tačiau retas turi galimybę patekti į privatų ir pažeidžiamą momentą – vadovą krizėje, nežinomybėje ir atsakymų paieškose. Dalia Andrulionienė, NT plėtros grupės „Omberg Group“ vadovė, ISM Executive School interviu ciklo „Drąsūs nežinoti visko“ metu pakviečia susipažinti su nematoma vadovo darbo puse ir dalijasi išmoktomis pamokomis, klaidomis, pasakoja, ką jai reiškia drąsa nežinoti visko ir kodėl mokymasis yra neatsiejama lyderio gyvenimo pusė.

Dalia, esate organizacijos, „Omberg Group“ vadovė. Ką Jums reiškia vadovės statusas ir kokią atsakomybę su šia pozicija prisiimate?

Buvimas vadove man visų pirma yra galimybė (ir tuo pačiu – atsakomybė) įgalinti bei auginti naujus vadovus. Tai visada laikiau svarbiausia savo užduotimi ir didžiausia pridėtine verte, kurią galiu suteikti bet kuriai organizacijai.

Esame įpratę ryškioje šviesoje matyti aukščiausią įmonės vadovą ir visas pergales ar pralaimėjimus priskirti jam vienam. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, tvarus vadovavimas visų pirma yra apie komandos kūrimą. Gebėjimą atpažinti ir pakviesti talentingus žmones, juos įkvėpti, auginti bei įgalinti, suteikti erdvės atsiskleisti jų stipriosioms pusėms ir padėti įveikti silpnybes. Lygiai taip pat vadovui tenka atsakomybė perspektyvius įvairių sričių ekspertus suburti į vieningą komandą, kartu su ja nusistatyti aiškią kryptį bei padėti pasiekti tikslus.

Komandos kūrimui itin didelį dėmesį skyriau visose organizacijose, tai išlieka svarbiausiu mano prioritetu ir „Omberg group“ – NT plėtros įmonių grupėje, kurios vadovė esu šiuo metu. Per dvejus metus subūriau joje visiškai naują vadovų komandą. Kiekvienas iš jų – patyręs, talentingas ir ambicingas savo srities specialistas bei tuo pačiu neišvengiamai - ryški asmenybė. Tad virsmas iš labai skirtingų žmonių grupės į vieningą komandą yra be galo įkvepiantis procesas, kuriame labai įdomu būti.

Ar turėjote baimių žengdama į šią poziciją?

Baimė yra neigiamą reikšmę turintis emocionalus žodis, kuris vargu ar tinkamas naudoti kalbant apie profesinį gyvenimą. Versle tai dažniau vadiname rizikomis.

Tapdamas vadovu visada prisiimi nemažai rizikų. Tačiau tuo pačiu azartiškiems žmonėms egzistuojančios rizikos  visada yra motyvacija augti ir mokytis, stengtis labiau ir padaryti daugiau.

Vadovo darbe rizikos visada labiausiai yra susijusios su žmonėmis, jų vadyba. Grėsmė laiku nepastebėti, kai reikia pagalbos, padaryti neteisingą vadovavimo bei motyvavimo sprendimą, per anksti ar per vėlai suteikti papildomų atsakomybių – su tuo visi susiduriame kasdien.

Tuo pačiu, jau trečius metus dirbdama NT srityje, mokausi valdyti naujas, būtent jai būdingas išorės rizikas – pavyzdžiui, lėti biurokratinio aparato procesai, augančios žaliavų kainos, darbo jėgos stygius. Tai turi milžinišką įtaką visiems plėtotojams. Gebėti reaguoti greitai, rasti nestandartinius sprendimus yra turbūt vienintelis kelias, kurį gali rinktis vadovai, siekiantys išlaviruoti tarp išorinių rizikų.

Dalia, statistika rodo, kad vadovių moterų vis dar mažuma. Kaip Jūs, užimanti šią poziciją, padrąsintumėte moteris nebijoti siekti ir imtis vadovaujančių pareigų?

Manau, kad labai sveika kartas nuo karto savęs paklausti: „ką daryčiau, jei būčiau 100% tikra, kad man pasiseks?“. Mus visas ir visus labiausiai stabdo įvairios keistos visuomenės nuostatos arba mūsų pačių susikurtos baimės, susijusios su tomis pasenusiomis nuostatomis.

Taigi, jei jūsų atsakymas į mano minėtą klausimą yra „imčiausi lyderystės“, nėra ko laukti – imkitės. Visai nesvarbu, esate vyras ar moteris.

Nors jau esame tikrai pažengusi visuomenė, archajiškų lūkesčių moterims vis dar išlieka. Vienas stipriausių iki šiol - skatinimas rinktis tarp šeimos ir karjeros. Tačiau rinktis nėra būtina, jei norisi abiejų – mes dažnai sugebame gerokai daugiau, nei pačios manome, jei tik turime motyvacijos.

Taigi, manau, kad visų pirma reikia įveikti „baubus“ savo galvose – tiek susikurtus pačių, tiek padiktuotus aplinkos. Ir įsiklausyti į tai, ko iš tiesų nori. Tuomet belieka visa tai įgyvendinti, o tai tikrai yra lengvoji dalis.

Dažnas vadovas akcentuoja, kad lyderiu tampama, o ne gimstama, tad šio meno reikia mokytis. Ką šiandien darote kitaip, nei savo lyderystės pradžioje?

Visada sakau, kad geras vadovas atėjęs į organizaciją daro tai, ko organizacijai reikia, o ne tai ką geriausiai moka. Šiandien vadovaudama daug daugiau improvizuoju, nei laikausi taisyklių. Nes taisyklės yra apie praeitį. Ugdau aplink mane esančius žmones, padedu jiems tapti aukščiausio lygio vadovais. Tačiau ne visada supratau, kad kiekvienas žmogus, ypač, jei jis yra ambicingas, yra labai skirtingas, individualus ir nėra vieno motyvavimo recepto, kuris tiktų visiems.

Ilgainiui išmokau atidžiai stebėti, klausytis ir atpažinti tą individualumą, atrasti naują ir unikalų kelią į kiekvieno savo komandos nario vidų. Tokia, lanksti, į žmogų labai orientuota, prisitaikanti lyderystė leidžia man suburti tikrai išskirtinius talentus ir išlaikyti jų motyvaciją ilgus metus.

Galbūt galėtumėte prisiminti savo didžiausias klaidas ir ko iš jų pasimokėte?

Didžiausia klaida – saugoti savo komandą nuo klaidų. Dažnai sau primenu - net kai tikrai manau, kad žinau geriausią sprendimą, neskubėti jo primesti. Pirmiausia, gali būti, kad aš klystu. Antra, niekas taip neugdo ir nemotyvuoja komandos, kaip smegenų šturmas, savo sprendimų suradimas ir jų praktinis patikrinimas. Trečia, man niekada nebuvo įdomu dirbti su mano sprendimų vykdytojais. Man patinka sukurti aplinką, kur žmonės diskutuoja, ginčijasi, nebijo turėti savo kitokią nuomonę, nes taip mes kartu atrandam, vieni iš kitų mokomės, vienas kitą papildom. Šitas supratimas man atėjo per patirtį, analizuojant įvairias profesines situacijas, kaip galima buvo padaryti geriau.

Dalia, o ar Jūs bijote pati klysti ir nežinoti? Ar šis jausmas su patirtimi mažėja, o gal kaip tik – stiprėja?

Nežinoti man patinka, nes tai yra įdomu. Kiekvienas nežinojimas atveda į kažką naujo, į atradimą, kuris papildo. Nežinoti yra absoliučiai natūralu ir net pageidautina – dar niekas nieko neišmoko dėl to, kad viską žinojo. Be nežinojimo yra neįmanoma būti smalsiam, o smalsumą aš laikau viena iš vertingiausių bet kurio profesionalo savybių – smalsūs žmonės stumia pasaulį pirmyn, jie atranda, išranda ir suranda naujus kelius, atsakymus bei sprendimus, taip aplenkdami ir toli už nugaros palikdami tuos, kurie mano, kad jau viską žino.

Tad natūralu, kad aš nebijau nežinoti. Priešingai – noriu turėti galimybę klausti ir aplink turėti žmones, kurie kartu su manimi ieškotų kuo išmanesnių atsakymų.

Šiandien vadovai vis garsiau kalba ne tik apie mokymosi svarbą, tačiau drąsą pripažinti, kad lyderis taip pat yra tik žmogus ir visų atsakymų neturi. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu - ar vadovas privalo žinoti viską?

Mano profesiniame kelyje buvo daug pokyčių. Keisdavosi ne tik organizacijos, industrijos, bet ir veiklos sritys – iš pardavimų į HR, iš HR – į didelių projektų valdymą, vėliau komunikacijos sritį ar paslaugų klientams kūrimą. Vykstant tokiems pokyčiams visada pirmiausia galvoju, kur galiu gauti naujų žinių ir įgyti reikalingų kompetencijų. Dėl to kažkada priėmiau sprendimą studijuoti ISM vadovų magistrantūroje ir šis sprendimas atsipirko su kaupu. Kiekviena mokslų diena atnešdavo naujų idėjų, kurias galėdavau pritaikyti savo organizacijoje. Ir nors natūralu, kad naujos veiklos pradžioje yra šiokio tokio nerimo, niekada man nėra minties atsisakyti naujo iššūkio, nes žinau, kad nuobodu tikrai nebus😊

Koks yra pats svarbiausias dalykas, kurį išmokote per savo vadovavimo karjerą?

Sunku išskirti kažkokį vieną dalyką, nes kiekviena diena atneša kažką naujo. Tačiau ką ilgainiui supratau, kad džiaugsmas pasiekus rezultatą ar net kažkokį labai sudėtingą užsibrėžtą tikslą man yra trumpalaikis ir greitai pasimiršta, nes pasiekus vienus jau laukia nauji tikslai. Daug svarbiau yra ką atradai, ko išmokai, kuo tapai to tikslo siekdamas.

Gyvename laikotarpiu, kuomet viskas labai greitai keičiasi. Kaip vadovas jaučiasi šiame nestabilumo amžiuje ir ką daro, kad jam būtų kuo įmanoma lengviau? O gal to padaryti neįmanoma?

Visais laikais tai buvo svarbu, tačiau kiekviena krizė vėl ir vėl primena, kad svarbiausia versle bei gyvenime yra gebėti greitai prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos. Nuolatinė kaita yra normali evoliucijos dalis, taip ir turime ją priimti. Tokiomis sąlygomis išlieka tie, kurie atidžiai stebi ir keičiasi kartu su aplinka – skuba atliepti naujai atsiradusius poreikius, greitai gauti naujų žinių ir mokytis, įdarbinti moderniausias technologijas, pritaikyti naujausius sprendimus.

Tokioje aplinkoje yra neįmanoma žinoti, nes tai, kas buvo tiesa vakar, šiandien jau gali būti visiškai neaktualu. Negalime tikėtis, kad pasaulis veiks pagal mūsų nusistatytas taisykles. Žinojimą, kaip vertybę verslo sąmonėje turėtų keisti stebėjimas, reagavimas bei mokymasis.

Šis interviu – ISM Executive School pokalbių ciklo „Drąsūs nežinoti visko“ dalis. Jo metu Lietuvos vadovai su Jumis dalijasi savo asmeninėmis istorijomis apie vadovo drąsą klausti, mokytis, dalintis atsakomybe ir sprendimų paieškas.

Kas savaitę pasidalinsime vis nauja, įkvepiančia ir atvira lyderio istorija.

Kviečiame ir Jus savo soc. tinkluose dalintis, ką Jums, kaip vadovams, reiškia drąsa nežinoti visko, žymėkite studijų bendražygius, perduokite jiems estafetę. Šie prisiminimai įkvėps, padrąsins bei įgalins ir kitus vadovus.

Paruošėme Jums vizualinę medžiagą, jei Jus įkvepia mūsų kampanija, kviečiame naudoti: https://bit.ly/3oQVtlm

#drasusnezinotivisko #ismexecutiveschool