Tyrimas: žmonijos arogancija ir ambicijos, ekstremali klimato situacija ir nuolankumo aplinkos etika

Žvelgiant iš ekologijos pusės, klimato krizę galima vertinti kaip „rūšies lygio adaptacijos nesėkmę“ (Bateman & Mann, 2016, p. 1052). Problemos mastas yra toks, jog jis reikalauja pozityvaus moralinio vadovavimo ir suinteresuotųjų šalių, įskaitant lyderių, investuotojų, vartotojų ir pedagogų, elgesio aplinkos apsaugos srityje. Tai galima būtų pasiekti skatinant elgesį, kuris remiasi vertybėmis, pavyzdžiui, atjauta, geranoriškumu ir bendradarbiavimu. Šiuo atveju tamsioji lyderystės pusė paremta arogancija, godumu, apatija ir abejingumu tik sustiprina problemą ir padidina negrįžtamumo galimybę.

Vita Akstinaitė

Šiame straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas moralinės etikos ir natūralios aplinkos santykiams ir teigiama, kad žmonijos arogancija ir ambicijos (angl. hubris) individualiu ir kolektyviniu mastu prisidėjo prie ekstremalios klimato situacijos. Straipsnyje teigiama, kad kolektyvinis „žmonių hubris“ („Problema“) prisidėjo prie antropogeninės klimato kaitos ir kad dėl to yra reikalingas „nuolankumu grindžiamas požiūris“ (angl. humility-based approach) į aplinką, o tai reiškia, kad reikia įvertinti tinkamą žmonijos vietą natūralioje tvarkoje („Sprendimas“). Šis straipsnis apjungia socialinių ir aplinkos mokslų teorijas ir siūlo nuolankumo (angl. humility) aplinkos etiką kaip „priešnuodį“ žmogaus „hubriui“. Šiame straipsnyje hubris ir nuolankumas yra platesnės aplinkos dorybės etikos sistemos dalis, pagal kurią: (1) suinteresuotosios šalys, tokios kaip lyderiai, vadovai, darbuotojai ir vartotojai, turėtų atsisakyti aplinkai žalingų hubristiškų veiksmų ir pereiti prie aplinkai naudingo, nuolankumo aplinkos etika paremto elgesio siekiant kuo greičiau sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį; 2) suinteresuotosios šalys galėtų įvertinti savo ir kitų veiksmus ir taip būti labiau atsakingos už bet kokį aplinkai neetišką elgesį, kuris prisideda prie netvariai didelio ŠESD išmetimo. Tai būtų galima pasiekti, pavyzdžiui, iš organizacijų reikalaujant nustatyti aiškius ataskaitų teikimo reikalavimus, kuriuose būtų nurodyta veikla, kuri pažeidžia aplinkosaugos dorybes.

Šiame straipsnyje pateikiamas modelis kaip tai būtų galima pasiekti. Šis straipsnis analizuoja ryšius tarp žmogaus hubrio, antropogeninės klimato kaitos ir aplinkos dorybingumo, apjungdamas skirtingą socialinių ir aplinkos mokslų literatūrą. Jame pateikiami pasiūlymai, kaip institucijos ir organizacijos, taip pat politikos formuotojai ir kitos suinteresuotosios šalys (įskaitant vartotojus) galėtų elgtis mažiau aplinkai žalingais ir daugiau aplinkai naudingais būdais.

Sadler-Smith & Akstinaite (2021). Human Hubris, Anthropogenic Climate Change, and an Environmental Ethic of Humility. Organization & Environment (ABS AJG = 3).DOI: https://doi.org/10.1177/10860266211039000