2023.07.19

V. Vobolevičius: kas rodo, kad jaunuoliui sektųsi politiko karjera?

ISM įsitraukia į tvarumo problemų sprendimą: įkurta ESG Council

2022.07.05

Egidijaus Kundelio daktaro disertacijos gynimas

2022.07.05

Vilmos Nasteckienės daktaro disertacijos gynimas

2022.07.05

2008 m. iš JAV į Lietuvą sugrįžęs ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos programos dėstytojas dr. Vincentas Vobolevičius iškart ėmėsi kurti studijų programą jaunimui. Lietuvoje jis pritaikė amerikietišką studijų modelį ir sako, kad dar vaikystėje galima pastebėti, ar vaikas galėtų tapti daug žadančiu politiku. Tiesa, politika besidomintiems jaunuoliams dėstytojas primena – sėkmingai karjerai būtina mokytis ir ekonomikos.

Dr. Vincentas Vobolevičius

 

Kokiems žmonėms labiausiai tinka studijuoti ekonomiką ir politiką?

 

Politiką ir ekonomiką dažnai pasirenka studijuoti žmonės, kurių interesai neapsiriboja vien tik asmeninės sėkmės siekimu. Šie žmonės turi vidinį domėjimąsi ir norą padaryti kažką gero valstybei, savo miestui, Europai ar pasauliui – didesnei žmonių bendruomenei. Tai yra smalsūs žmonės. Jie neretai susiduria su požiūriu, kad mokysis labai skirtingų dalykų – politikos ir ekonomikos. Taip pat į politiką pasuka aktyvūs bei pilietiški žmonės ir pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Dauguma Lietuvos politinės klasės yra ne politologai, bet išėję Sąjūdžio politikos mokyklą. Tas pats buvo ir kitur Rytų Europoje. Lechas Walęsa, buvęs Lenkijos prezidentas, yra, ko gero, ryškiausias pavyzdys. Pagal išsilavinimą jis elektrikas. Per pilietinį veikimą (profsąjungą Solidarnosc) nuvertė komunizmą Lenkijoje, tapo prezidentu ir Nobelio Taikos premijos laureatu.

 

Kodėl žengiantiems į politikos pasaulį svarbu suprasti ekonomiką?

 

Visų pirma, dėl to, kad nėra atskirų ekonomikos pasaulio ir politikos pasaulio. Gyvename vienoje realybėje. Ekonomika su politika yra nepaprastai susijusios. Idealiu atveju šiais dalykais besidominčiam žmogui dar reikėtų suprasti ir antropologiją, sociologiją, psichologiją ir kitus žmogaus tikrovę aiškinančius mokslus. Beje, garsieji politikai dar neturėjo privilegijos baigti ekonomikos ir politikos mokslų, mat modernios tokių studijų programos pradėjo populiarėti tik XX a. pabaigoje. Pavyzdžiui, „senojo tipo“ politikai, neretai baigę teisės ar filosofijos studijas, dažnai jie argumentuoja savo veiksmus moraliniais principais. Štai Joe Bidenas, kuris yra teisininkas pagal išsilavinimą, sako, kad reikia padėti Ukrainai, nes tai yra teisinga. Tačiau, kad tokie moraliniai argumentai virstų realiais veiksmais, turi suveikti politinė aritmetika: tie veiksmai turi žymiai nesumažinti politikų išlikimo valdžioje tikimybės. Antraip moralinio argumento meistrai pralaimės rinkimus pragmatikams ir oportunistams. Tad politinė aritmetika svarbi net ir moralistams. Žvelgiant toliau, Donaldas Trumpas studijavo ekonomiką, o jei pažiūrėsime į Europą, tai, pavyzdžiui, Borisas Johnsonas studijavo Antikos istoriją ir filosofiją. Tačiau, jei kalbame apie disciplinas, kurios šiandien sukuria didžiausią žinių bagažą žengiantiems į politiką, tai privaloma politinius ir ekonominius reiškinius studijuoti kartu tokiu būdu, kad tai, ką išmokai politikoje pastiprintų tai, ką žinai ekonomikoje, o tai, ką išmokai ekonomikoje sustiprintų tai, ką jau žinai politikoje. Kitaip sakant, tai negali būti dvi tarpusavyje nekomunikuojančios žinių sankaupos, nes tada žmogus bus prastas tiek politologas, tiek ekonomistas.

 

Ką manote apie pasakymą, kad politikos nereikia mokytis, politiku gimstama?

 

Yra tiesos tame, kad vieni žmonės pasižymi charakterio savybėmis, kurios yra naudingesnės politikoje. Tai iškalba, gebėjimas greitai reaguoti. Introvertiški žmonės pasako galbūt gilesnius ir prasmingesnius dalykus, tačiau juos pasako po ilgos pauzės ir ne taip įkvepiančiai, kaip pasakyti turėtų politikas. Pavyzdžiui, Ronaldas Reiganas kartais ne visiškai tiksliai įvardydavo skaičius ar faktus savo kalbose, tačiau taip uždegdavo klausytojus, kad iš dalies padėjo nugriauti Sovietų Sąjungą. Taip pat žengiant į politiką praverčia stiprūs nervai, nes esi puolamas priešininkų iš visų pusių kartais pelnytai, kartais išgalvotai ir turi nesikrimsti dėl to, o galvoti šaltakraujiškai, kaip atsakysi ir koks bus kitas žingsnis. Gebėjimas daryti kompromisą labai svarbu, nes politikoje praktiškai niekada (netgi diktatūrose, o ypač demokratijose) negauni to, ko norėjai, 100 proc. Turi būti psichologiškai pajėgus daryti kompromisus ir turi pasižymėti gabumais derybų menui, šito, beje, galima išmokti. Taigi visos šios savybės gali būti įgimtos, jos naudingos politikoje. Mes norime, kad studentai suprastų politiką ir jeigu savyje ras politiko savybių, kurias paminėjau, jie puikiai žinos, kaip veikia sistema. Tuo metu, jeigu žmogus nėra scenos lempų šviesos gerbėjas, jis gali būti tas, kuris stovi už politiko. Jis gali būti žmogus, kuris pasakys, ką daryti, kad būtų mažiau klaidų beriant greitakalbę visuomenei.

 

Kuo skiriasi politikas studijavęs ir nestudijavęs politikos ir ekonomikos mokslų?

 

Visų pirma, skiriasi požiūriu į reikalus. Studijavęs politiką ir ekonomiką turės supratimą, kad reiškiniai, su kuriais susiduria, nėra žavingos paslaptys ar juodos dėžutės su nepaaiškinamai iš jų byrančiais rezultatais. Žmogus supranta, kad reiškiniai, su kuriais jis susiduria, yra mechanizmai, kuriuos galima perprasti naudojant analitinį mąstymą, kurio yra išmokstama. Mokau studentus aibę žaidimų, kurie simbolizuoja plačias grupes įvairių realybės situacijų: „Kalinio dilema“, „Viščiuko žaidimas“, „Lyčių mūšis“, „Elnio medžioklė“, „Padalink dolerį“. Kuomet išsiaiškini situacijos mechanizmą ir matai, kad ji atitinka vieną ar kitą žaidimą, kurį tu jau esi išmokęs, tu tarsi gauni planą, kaip spręsti situaciją, kur bus iššūkiai ir kaip tuos iššūkius būtų galima įveikti. Stengiausi kiek įmanoma labiau pritaikyti amerikietišką studijų modelį Lietuvoje. Todėl mes giliai žvelgiame į tai, kaip veikia ekonomika ir politika. Turime suprasti šių reiškinių mechaniką. Kad suprastume mechaniką, mums būtinai reikalinga matematika, net kai kalbame apie politiką. Tam naudojame mažai besikandžiojančią matematikos atšaką – žaidimų teoriją. Tačiau, kad galėtume kliautis sukurtu mechanizmu, kad mes galėtume jį taikyti savo gyvenimuose, mums reikia jį patikrinti.  Tam būtina tiek žinoti praeities įvykius ir faktus, tiek išbandyti mechanizmą dabartyje. Dėl to viena vertus mokomės dalykus, kurie yra humanitariniai, tokie kaip politinių idėjų istorijos, eknominių teorijų istorijos. Kita vertus, turime praktinę prieigą ir dvi stažuotes. Vieną viešajame sektoriuje, kitą – privačiame sektoriuje.

 

Ar jauni žmonės nori patekti į politiką? Kokia jų motyvaciją?

 

Man labiausiai patinkantis atsakymas yra tai, kad politika iš esmės primena konkurencinį sportą. Yra komandos, lyderiai, strategijos, išpildymo grožis arba to grožio trūkumas. Kai kurie žmonės užsikabina už politikos stebėjimo panašiai kaip kiti žmonės užsikabina už krepšinio, futbolo, plaukimo ar dar kokio nors sporto. Tuomet, kai tu jau stebi sportą, nuėjimas į areną palaikyti savo komandos arba nuėjimas į rinkimus palaikyti savo partijos tau nėra kaštas. Galbūt iš arenos grįši prašauktais plaučiais, nes garsiai rėksi, galbūt šalia sėdintis kaimynas apipils tave gazuotu gėrimu, galbūt tu sėdėsi arenos viršutinėse tribūnose ir prasčiau matysi žaidimą, negu matytum namie per ekraną. Bet visas tas fanato džiaugsmas atpirks visus nemalonumus. Panašiai ir politikoje, kai tu įsitrauki, kai politika tau tampa tam tikru sportu, tada ir balsavimo, ir savanoriavimo ir kitų dalykų kaštai tampa ne kaštais, o malonumu. Ilgainiui gali užgimti noras būti ne tik tuo žmogumi, kuris žiūri varžybas, paduoda kamuolius ar rankšluosčius žaidėjams, bet ir pačiam pažaisti. Galbūt kai kurie žmonės tiesiog turi galios troškimą ir mėgsta vadovauti. Tikrai yra tokių jaunų žmonių. Tačiau lyderis gali nueiti bet kur: į verslą, į komunikacijos sritį – lyderis gali nueiti į daugelį sričių, nebūtinai jam eiti į politiką. Kad lyderis nueitų ir reikštųsi politikoje, jis turi būti ja užsikrėtęs tarsi sportu.

 

Kokios karjeros perspektyvos atsiveria studijavus politiką ir ekonomiką?

 

Kalbant apie Lietuvą, dabar mūsų šalyje yra palanki situacija, kai yra tiek politinių institucijų vidinis supratimas, tiek ir reikalavimai iš Europos Sąjungos, kad priimami sprendimai būtų pagrįsti faktais. Kad būtų paaiškinimas ir argumentacija, kaip išleisti pinigai bus naudingi, kokiais matais ta nauda bus matuojama, kaip pataisyti tai, kas neveikia ir kaip geriau tuos pinigus kitą kartą išleisti. Tam, kad tokius sprendimus priimtume, reikalinga labai daug smegenų jėgos, kadangi Vyriausybė leidžia pinigus daugybėje sričių. Kad vyriausybė pati viską įvertintų, reikalingos labai didelės pajėgos ir jos labai brangiai kainuoja, ypač tokioje šalyje kaip Lietuva, kurioje žmogiškųjų išteklių nėra labai daug. Panašu, kad Lietuvoje pradėjo kurtis privačių įmonių ekosistema, kurių tikslas yra padėti tiek Vyriausybei, tiek tarptautinėms organizacijoms, veikiančioms Lietuvoje, apgalvotai leisti savo pinigus. Kad nebūtų leidžiama tuščiai ir korumpuotai, kad pinigai duotų efektą. Šitose įstaigose labai, labai didelė dirva yra ekonomikos ir politikos mokslų absolventams, nes jų daromos rekomendacijos, viena vertus, turės ekonominį poveikį, kita vertus, tas rekomendacijas turės priimti politikai, o kad politikai klausytų, reikia žinoti, kaip jie mąsto. Tačiau be konsultavimo įmonių, kurių reikės vis daugiau, yra ir kitos vietos. Labai daug žmonių, turinčių politikos ir ekonomikos išsilavinimą, dirba bankuose ekonomistais, kurie analizuoja tiek ekonomikos, tiek politikos perspektyvas ir kaip bankai turėtų tose srityse elgtis. Nemažai absolventų dirba didelėse privačiose įmonėse.

 

Politikos ir ekonomikos disciplinų mokėte ir pats mokėtės tokiuose prestižiniuose universitetuose kaip Niujorko universitetas ar Manhatano koledžas. Kokių svarbiausių principų apie politiką parsivežėte iš JAV?

 

Amerikoje į politiką žiūrima ne į kaip kažką paslaptingo ir dvasingo, bet kaip į mechanizmą, kaip į mašiną, kuri niekada tobulai neveikia, nes žmonės, kurie tą mašiną valdo yra netobuli, daro klaidų, turi moralinių trūkumų, gali būti linkę į korupciją. Tačiau ieškome būdų, kaip padaryti, kad moralinės ar intelektinių klaidų pasekmės nebūtų tokios skaudžios, kad jų būtų rečiau ir kad jos būtų užkardomos. Didieji šokai, pavyzdžiui, ekonominės krizės, karai atsiranda dėl žmonių moralinių ydų. Pavyzdžiui, 2008 metais bankai investuodavo labai rizikingai, žinodami, kad jeigu jiems pavyks, tai bus didžiulis pelnas, o jeigu nepavyks, tai jie yra pernelyg dideli, kad jiems leistų bankrutuoti, tad valdžia juos tiesiog išgelbės. Tai vadinama moralinės rizikos problema. Tai, kad bankai tuo užsiėmė, sukėlė didžiulę krizę. Taigi krizės šaknys yra moralinės. Tačiau amerikietiškas požiūris į politiką sako, kad moralės nesureguliuosi, tai nėra politologijos sritis. Politologijos tikslas yra paimti piliečius, kuriuos turime, su jų stiprybėmis ir moralinėmis silpnybėmis, ir taip sustatyti paskatas, kad būtų kuo mažiau galimybių kenkėjiškiems impulsams realizuotis. Kad būtų kuo daugiau pajėgumų žmonių energiją nukreipti į kuriantį kelią.

 

Daugiau apie ISM Ekonomikos ir politikos bakalauro programą sužinokite ČIA.

2008 m. iš JAV į Lietuvą sugrįžęs ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos programos dėstytojas dr. Vincentas Vobolevičius iškart ėmėsi kurti studijų programą jaunimui. Lietuvoje jis pritaikė amerikietišką studijų modelį ir sako, kad dar vaikystėje galima pastebėti, ar vaikas galėtų tapti daug žadančiu politiku. Tiesa, politika besidomintiems jaunuoliams dėstytojas primena – sėkmingai karjerai būtina mokytis ir ekonomikos.

Dr. Vincentas Vobolevičius

 

Kokiems žmonėms labiausiai tinka studijuoti ekonomiką ir politiką?

 

Politiką ir ekonomiką dažnai pasirenka studijuoti žmonės, kurių interesai neapsiriboja vien tik asmeninės sėkmės siekimu. Šie žmonės turi vidinį domėjimąsi ir norą padaryti kažką gero valstybei, savo miestui, Europai ar pasauliui – didesnei žmonių bendruomenei. Tai yra smalsūs žmonės. Jie neretai susiduria su požiūriu, kad mokysis labai skirtingų dalykų – politikos ir ekonomikos. Taip pat į politiką pasuka aktyvūs bei pilietiški žmonės ir pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Dauguma Lietuvos politinės klasės yra ne politologai, bet išėję Sąjūdžio politikos mokyklą. Tas pats buvo ir kitur Rytų Europoje. Lechas Walęsa, buvęs Lenkijos prezidentas, yra, ko gero, ryškiausias pavyzdys. Pagal išsilavinimą jis elektrikas. Per pilietinį veikimą (profsąjungą Solidarnosc) nuvertė komunizmą Lenkijoje, tapo prezidentu ir Nobelio Taikos premijos laureatu.

 

Kodėl žengiantiems į politikos pasaulį svarbu suprasti ekonomiką?

 

Visų pirma, dėl to, kad nėra atskirų ekonomikos pasaulio ir politikos pasaulio. Gyvename vienoje realybėje. Ekonomika su politika yra nepaprastai susijusios. Idealiu atveju šiais dalykais besidominčiam žmogui dar reikėtų suprasti ir antropologiją, sociologiją, psichologiją ir kitus žmogaus tikrovę aiškinančius mokslus. Beje, garsieji politikai dar neturėjo privilegijos baigti ekonomikos ir politikos mokslų, mat modernios tokių studijų programos pradėjo populiarėti tik XX a. pabaigoje. Pavyzdžiui, „senojo tipo“ politikai, neretai baigę teisės ar filosofijos studijas, dažnai jie argumentuoja savo veiksmus moraliniais principais. Štai Joe Bidenas, kuris yra teisininkas pagal išsilavinimą, sako, kad reikia padėti Ukrainai, nes tai yra teisinga. Tačiau, kad tokie moraliniai argumentai virstų realiais veiksmais, turi suveikti politinė aritmetika: tie veiksmai turi žymiai nesumažinti politikų išlikimo valdžioje tikimybės. Antraip moralinio argumento meistrai pralaimės rinkimus pragmatikams ir oportunistams. Tad politinė aritmetika svarbi net ir moralistams. Žvelgiant toliau, Donaldas Trumpas studijavo ekonomiką, o jei pažiūrėsime į Europą, tai, pavyzdžiui, Borisas Johnsonas studijavo Antikos istoriją ir filosofiją. Tačiau, jei kalbame apie disciplinas, kurios šiandien sukuria didžiausią žinių bagažą žengiantiems į politiką, tai privaloma politinius ir ekonominius reiškinius studijuoti kartu tokiu būdu, kad tai, ką išmokai politikoje pastiprintų tai, ką žinai ekonomikoje, o tai, ką išmokai ekonomikoje sustiprintų tai, ką jau žinai politikoje. Kitaip sakant, tai negali būti dvi tarpusavyje nekomunikuojančios žinių sankaupos, nes tada žmogus bus prastas tiek politologas, tiek ekonomistas.

 

Ką manote apie pasakymą, kad politikos nereikia mokytis, politiku gimstama?

 

Yra tiesos tame, kad vieni žmonės pasižymi charakterio savybėmis, kurios yra naudingesnės politikoje. Tai iškalba, gebėjimas greitai reaguoti. Introvertiški žmonės pasako galbūt gilesnius ir prasmingesnius dalykus, tačiau juos pasako po ilgos pauzės ir ne taip įkvepiančiai, kaip pasakyti turėtų politikas. Pavyzdžiui, Ronaldas Reiganas kartais ne visiškai tiksliai įvardydavo skaičius ar faktus savo kalbose, tačiau taip uždegdavo klausytojus, kad iš dalies padėjo nugriauti Sovietų Sąjungą. Taip pat žengiant į politiką praverčia stiprūs nervai, nes esi puolamas priešininkų iš visų pusių kartais pelnytai, kartais išgalvotai ir turi nesikrimsti dėl to, o galvoti šaltakraujiškai, kaip atsakysi ir koks bus kitas žingsnis. Gebėjimas daryti kompromisą labai svarbu, nes politikoje praktiškai niekada (netgi diktatūrose, o ypač demokratijose) negauni to, ko norėjai, 100 proc. Turi būti psichologiškai pajėgus daryti kompromisus ir turi pasižymėti gabumais derybų menui, šito, beje, galima išmokti. Taigi visos šios savybės gali būti įgimtos, jos naudingos politikoje. Mes norime, kad studentai suprastų politiką ir jeigu savyje ras politiko savybių, kurias paminėjau, jie puikiai žinos, kaip veikia sistema. Tuo metu, jeigu žmogus nėra scenos lempų šviesos gerbėjas, jis gali būti tas, kuris stovi už politiko. Jis gali būti žmogus, kuris pasakys, ką daryti, kad būtų mažiau klaidų beriant greitakalbę visuomenei.

 

Kuo skiriasi politikas studijavęs ir nestudijavęs politikos ir ekonomikos mokslų?

 

Visų pirma, skiriasi požiūriu į reikalus. Studijavęs politiką ir ekonomiką turės supratimą, kad reiškiniai, su kuriais susiduria, nėra žavingos paslaptys ar juodos dėžutės su nepaaiškinamai iš jų byrančiais rezultatais. Žmogus supranta, kad reiškiniai, su kuriais jis susiduria, yra mechanizmai, kuriuos galima perprasti naudojant analitinį mąstymą, kurio yra išmokstama. Mokau studentus aibę žaidimų, kurie simbolizuoja plačias grupes įvairių realybės situacijų: „Kalinio dilema“, „Viščiuko žaidimas“, „Lyčių mūšis“, „Elnio medžioklė“, „Padalink dolerį“. Kuomet išsiaiškini situacijos mechanizmą ir matai, kad ji atitinka vieną ar kitą žaidimą, kurį tu jau esi išmokęs, tu tarsi gauni planą, kaip spręsti situaciją, kur bus iššūkiai ir kaip tuos iššūkius būtų galima įveikti. Stengiausi kiek įmanoma labiau pritaikyti amerikietišką studijų modelį Lietuvoje. Todėl mes giliai žvelgiame į tai, kaip veikia ekonomika ir politika. Turime suprasti šių reiškinių mechaniką. Kad suprastume mechaniką, mums būtinai reikalinga matematika, net kai kalbame apie politiką. Tam naudojame mažai besikandžiojančią matematikos atšaką – žaidimų teoriją. Tačiau, kad galėtume kliautis sukurtu mechanizmu, kad mes galėtume jį taikyti savo gyvenimuose, mums reikia jį patikrinti.  Tam būtina tiek žinoti praeities įvykius ir faktus, tiek išbandyti mechanizmą dabartyje. Dėl to viena vertus mokomės dalykus, kurie yra humanitariniai, tokie kaip politinių idėjų istorijos, eknominių teorijų istorijos. Kita vertus, turime praktinę prieigą ir dvi stažuotes. Vieną viešajame sektoriuje, kitą – privačiame sektoriuje.

 

Ar jauni žmonės nori patekti į politiką? Kokia jų motyvaciją?

 

Man labiausiai patinkantis atsakymas yra tai, kad politika iš esmės primena konkurencinį sportą. Yra komandos, lyderiai, strategijos, išpildymo grožis arba to grožio trūkumas. Kai kurie žmonės užsikabina už politikos stebėjimo panašiai kaip kiti žmonės užsikabina už krepšinio, futbolo, plaukimo ar dar kokio nors sporto. Tuomet, kai tu jau stebi sportą, nuėjimas į areną palaikyti savo komandos arba nuėjimas į rinkimus palaikyti savo partijos tau nėra kaštas. Galbūt iš arenos grįši prašauktais plaučiais, nes garsiai rėksi, galbūt šalia sėdintis kaimynas apipils tave gazuotu gėrimu, galbūt tu sėdėsi arenos viršutinėse tribūnose ir prasčiau matysi žaidimą, negu matytum namie per ekraną. Bet visas tas fanato džiaugsmas atpirks visus nemalonumus. Panašiai ir politikoje, kai tu įsitrauki, kai politika tau tampa tam tikru sportu, tada ir balsavimo, ir savanoriavimo ir kitų dalykų kaštai tampa ne kaštais, o malonumu. Ilgainiui gali užgimti noras būti ne tik tuo žmogumi, kuris žiūri varžybas, paduoda kamuolius ar rankšluosčius žaidėjams, bet ir pačiam pažaisti. Galbūt kai kurie žmonės tiesiog turi galios troškimą ir mėgsta vadovauti. Tikrai yra tokių jaunų žmonių. Tačiau lyderis gali nueiti bet kur: į verslą, į komunikacijos sritį – lyderis gali nueiti į daugelį sričių, nebūtinai jam eiti į politiką. Kad lyderis nueitų ir reikštųsi politikoje, jis turi būti ja užsikrėtęs tarsi sportu.

 

Kokios karjeros perspektyvos atsiveria studijavus politiką ir ekonomiką?

 

Kalbant apie Lietuvą, dabar mūsų šalyje yra palanki situacija, kai yra tiek politinių institucijų vidinis supratimas, tiek ir reikalavimai iš Europos Sąjungos, kad priimami sprendimai būtų pagrįsti faktais. Kad būtų paaiškinimas ir argumentacija, kaip išleisti pinigai bus naudingi, kokiais matais ta nauda bus matuojama, kaip pataisyti tai, kas neveikia ir kaip geriau tuos pinigus kitą kartą išleisti. Tam, kad tokius sprendimus priimtume, reikalinga labai daug smegenų jėgos, kadangi Vyriausybė leidžia pinigus daugybėje sričių. Kad vyriausybė pati viską įvertintų, reikalingos labai didelės pajėgos ir jos labai brangiai kainuoja, ypač tokioje šalyje kaip Lietuva, kurioje žmogiškųjų išteklių nėra labai daug. Panašu, kad Lietuvoje pradėjo kurtis privačių įmonių ekosistema, kurių tikslas yra padėti tiek Vyriausybei, tiek tarptautinėms organizacijoms, veikiančioms Lietuvoje, apgalvotai leisti savo pinigus. Kad nebūtų leidžiama tuščiai ir korumpuotai, kad pinigai duotų efektą. Šitose įstaigose labai, labai didelė dirva yra ekonomikos ir politikos mokslų absolventams, nes jų daromos rekomendacijos, viena vertus, turės ekonominį poveikį, kita vertus, tas rekomendacijas turės priimti politikai, o kad politikai klausytų, reikia žinoti, kaip jie mąsto. Tačiau be konsultavimo įmonių, kurių reikės vis daugiau, yra ir kitos vietos. Labai daug žmonių, turinčių politikos ir ekonomikos išsilavinimą, dirba bankuose ekonomistais, kurie analizuoja tiek ekonomikos, tiek politikos perspektyvas ir kaip bankai turėtų tose srityse elgtis. Nemažai absolventų dirba didelėse privačiose įmonėse.

 

Politikos ir ekonomikos disciplinų mokėte ir pats mokėtės tokiuose prestižiniuose universitetuose kaip Niujorko universitetas ar Manhatano koledžas. Kokių svarbiausių principų apie politiką parsivežėte iš JAV?

 

Amerikoje į politiką žiūrima ne į kaip kažką paslaptingo ir dvasingo, bet kaip į mechanizmą, kaip į mašiną, kuri niekada tobulai neveikia, nes žmonės, kurie tą mašiną valdo yra netobuli, daro klaidų, turi moralinių trūkumų, gali būti linkę į korupciją. Tačiau ieškome būdų, kaip padaryti, kad moralinės ar intelektinių klaidų pasekmės nebūtų tokios skaudžios, kad jų būtų rečiau ir kad jos būtų užkardomos. Didieji šokai, pavyzdžiui, ekonominės krizės, karai atsiranda dėl žmonių moralinių ydų. Pavyzdžiui, 2008 metais bankai investuodavo labai rizikingai, žinodami, kad jeigu jiems pavyks, tai bus didžiulis pelnas, o jeigu nepavyks, tai jie yra pernelyg dideli, kad jiems leistų bankrutuoti, tad valdžia juos tiesiog išgelbės. Tai vadinama moralinės rizikos problema. Tai, kad bankai tuo užsiėmė, sukėlė didžiulę krizę. Taigi krizės šaknys yra moralinės. Tačiau amerikietiškas požiūris į politiką sako, kad moralės nesureguliuosi, tai nėra politologijos sritis. Politologijos tikslas yra paimti piliečius, kuriuos turime, su jų stiprybėmis ir moralinėmis silpnybėmis, ir taip sustatyti paskatas, kad būtų kuo mažiau galimybių kenkėjiškiems impulsams realizuotis. Kad būtų kuo daugiau pajėgumų žmonių energiją nukreipti į kuriantį kelią.

 

Daugiau apie ISM Ekonomikos ir politikos bakalauro programą sužinokite ČIA.

magnifiercrosschevron-downarrow-up